Pareiškėja − Rusijos pilietė, gimusi 1987 m. ir gyvenanti Dagestano Federacinėje Respublikoje, Rusijoje. Remdamasi Konvencijos 8 straipsniu (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui) ji pateikė skundą, kad valdžios institucijos nesugebėjo įvykdyti 2008 m. teismo sprendimo nustatyti sūnaus, gimusio 2007 m., gyvenamąją vietą su ja. Vaikas liko gyventi su buvusiu sutuoktiniu (santuoka su juo nutraukta 2008 m.), nes pastarasis atsisakė perduoti jai sūnų.

EŽTT pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos.

Faktai. Pareiškėja − Rusijos pilietė, gimusi 1987 m. ir gyvenanti Dagestano Federacinėje Respublikoje, Rusijoje. 2006 m. lapkričio mėnesį ji ištekėjo už F. Kh., o 2007 m. rugsėjį pagimdė sūnų. Pareiškėjas, jos sūnus ir sutuoktinis gyveno vyro tėvų namuose. 2008 m. vasario mėnesį šeimos santykiai pablogėjo, todėl pareiškėja paliko namus. Pasak moters, namus palikti ją privertė jos sutuoktinis ir vyro tėvai, be to, jie neleido kartu pasiimti sūnaus, kuris tuo metu buvo maždaug penkių mėnesių amžiaus. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja ir išlaikymo vaikui priteisimo. Teismas jos ieškinį 2008 m. rugpjūčio 12 d. patenkino. 2008 m. lapkričio 14 d. Aukščiausiasis Teismas sprendimą paliko galioti.

2008 m. gruodžio 5 d. teismas išdavė vykdomąjį raštą. 2009 m. kovo 5 d. antstolis pradėjo vykdomuosius veiksmus. Jis informavo pareiškėjos buvusį sutuoktinį perduoti vaiką motinai per penkias dienas. F. Kh. (buvęs sutuoktinis) sprendimą vykdyti atsisakė. 2009 m. balandžio 3 d. antstolis, kartu su pareiškėja, apsilankė buvusio sutuoktinio namuose ir, dalyvaujant pediatrui, psichologui, vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui ir dar dviems liudytojams, jėga paėmė vaiką iš tėvo ir perdavė motinai. Vaikas patyrė didelį stresą ir procedūros metu priešinosi. Pareiškėja sūnų pasiimti atsisakė − ji norėjo, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas, tačiau ne tuo būdu, kurį panaudojo antstolis. Antstolis nusprendė, kad pareiškėja nenori toliau tęsti vykdomuosius veiksmus, todėl kreipėsi į teismą dėl vykdymo procedūros nutraukimo. 2009 m. spalio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėja prašė atmesti antstolio prašymą ir toliau vykdyti teismo sprendimą dėl sūnaus grąžinimo jai, tačiau teismas 2009 m. balandžio 3 d. vykdymo procesą nutraukė (Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu šį teismo nutarimą paliko galioti). Vėliau pareiškėja pateikė Aukščiausiajam Teismo prašymą peržiūrėti 2009 m. spalio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimus dėl vykdymo proceso nutraukimo. 2010 m. birželio 10 d. Aukščiausiojo Teismo prezidiumas panaikino 2009 m. spalio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimus.

2010 m. spalio 7 d. antstolis pradėjo vykdomuosius veiksmus, tačiau realiai teismo sprendimas nebuvo įvykdytas.

Teisė. Pareiškėja pateikė skundą, kad valdžios institucijos, neužtikrindamos teismo sprendimo dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ja įvykdymo, pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

Teismo vertinimas. Nacionalinių valdžios institucijų pareiga imtis priemonių, siekiant palengvinti vaikų ir tėvų susitikimą, nėra absoliuti, nes tėvų susijungimas su vaikais, kurie kurį laiką gyveno su kitu iš tėvų, ne visada gali įvykti iš karto, taip pat gali pareikalauti parengiamųjų veiksmų. Šių veiksmų pobūdis ir mastas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, tačiau visų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimas yra neatsiejamas. Nors nacionalinės valdžios institucijos turi dėti visas pastangas, siekdamos palengvinti tokį bendradarbiavimą, bet kokia prievarta šioje srityje turi būti ribota, nes būtina atsižvelgti į visų asmenų, ir ypatingai vaiko, teises bei laisves, taip pat į vaiko geriausius interesus. Priemonės tinkamumas turi būti vertinamas pagal jos įgyvendinimo greitumą, nes laikas gali sukelti nepataisomas pasekmes vaiko ir tėvų santykiams.

Sprendimas. Dėl kompetentingų institucijų nepakankamų veiksmų (priemonių) teismo sprendimo vykdymo procesas užsitęsė nepagrįstai ilgai, taip pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

Ieškovė − dviejų vaikų, gimusių 9-ojo dešimtmečio pradžioje, motina. Nutraukusi santuoką su vyru ji išsikraustė iš šeimos namų. Vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Nuo 1998 m. ieškovė užmezgė intymius santykius ir pradėjo gyventi su kita moterimi. Kai 1998 m. rugsėjo mėnesį buvo svarstomas vaikų išlaikymo dydžio klausimas, teismas neatsižvelgė į užsimezgusius ieškovės santykius su tos pačios lyties asmeniu. Vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, jei asmuo pradėjo kitus santykius, nepriklausomai nuo to, ar vedė, ar nevedė, jam turėjo būti sumažintas vaikams teikiamo išlaikymo dydis. Dėl šios priežasties J. M. pateikė skundą, kad ji dėl savo seksualinės orientacijos patyrė diskriminaciją, o jos teisės pagal Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas (nuosavybės apsauga) buvo pažeistos.

EŽTT ieškinio nagrinėjimo metu nesirėmė Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui), tačiau vietoj to nustatė, kad ieškinys turėtų būti nagrinėjamas Konvencijos 14 straipsnio ir Prokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatų kontekste. Teismas pasisakė, kad ten, kur atitinkamoms seksualinėms grupėms priklausantys asmenys traktuojami skirtingai, valstybės narės privalo šį sprendimą pagrįsti svariomis ir įtikinamomis priežastimis. Teismas priėjo prie išvados, kad vienintelė skirtingo traktavimo priežastis nagrinėjamoje bylose buvo ieškovės lytinė orientacija. Atsižvelgdamas į tai Teismas pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos nuostatos.

Taip pat paminėtinos jau anksčiau aprašytos šios EŽTT nagrinėtos bylos:

Oršuš ir kiti v. Kroatija

2010 m. kovo 16 d.

D.H. v. Čekijos Respublika (Nr. 57325/00)

2007 m. lapkričio 13 d.

Ieškovė − dviejų vaikų, gimusių 9-ojo dešimtmečio pradžioje, motina. Nutraukusi santuoką su vyru ji išsikraustė iš šeimos namų. Vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Nuo 1998 m. ieškovė užmezgė intymius santykius ir pradėjo gyventi su kita moterimi. Kai 1998 m. rugsėjo mėnesį buvo svarstomas vaikų išlaikymo dydžio klausimas, teismas neatsižvelgė į užsimezgusius ieškovės santykius su tos pačios lyties asmeniu. Vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, jei asmuo pradėjo kitus santykius, nepriklausomai nuo to, ar vedė, ar nevedė, jam turėjo būti sumažintas vaikams teikiamo išlaikymo dydis. Dėl šios priežasties J. M. pateikė skundą, kad ji dėl savo seksualinės orientacijos patyrė diskriminaciją, o jos teisės pagal Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas (nuosavybės apsauga) buvo pažeistos.

EŽTT ieškinio nagrinėjimo metu nesirėmė Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui), tačiau vietoj to nustatė, kad ieškinys turėtų būti nagrinėjamas Konvencijos 14 straipsnio ir Prokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatų kontekste. Teismas pasisakė, kad ten, kur atitinkamoms seksualinėms grupėms priklausantys asmenys traktuojami skirtingai, valstybės narės privalo šį sprendimą pagrįsti svariomis ir įtikinamomis priežastimis. Teismas priėjo prie išvados, kad vienintelė skirtingo traktavimo priežastis nagrinėjamoje bylose buvo ieškovės lytinė orientacija. Atsižvelgdamas į tai Teismas pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos nuostatos.

Taip pat paminėtinos jau anksčiau aprašytos šios EŽTT nagrinėtos bylos:

Oršuš ir kiti v. Kroatija

2010 m. kovo 16 d.

D.H. v. Čekijos Respublika (Nr. 57325/00)

2007 m. lapkričio 13 d.

Ieškovas buvo pašalintas iš mokyklos, nes policijos pareigūnų atliekamo ikiteisminio tyrimo dėl mokykloje kilusio gaisro metu buvo išsiaiškinta, kad jis tuo metu buvo netoliese. Vaikui buvo pasiūlyta kita mokykla, o po to, kai baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, jo tėvai buvo pakviesti į susitikimą su mokyklos administracija, skirtą vaiko reintegracijai aptarti. Tėvai į susitikimą neatvyko, be to, jie delsė priimti sprendimą dėl vaiko sugrįžimo mokytis į buvusią mokyklą. Dėl minėtų priežasčių į mokyklą vietoje ieškovo buvo priimtas kitas vaikas.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad teisė į mokslą nebūtinai apima teisę mokytis konkrečioje mokykloje ar teisę nesiimti drausminimo priemonių. Ieškovas buvo pašalintas iš mokyklos dėl pradėto baudžiamojo proceso jo atžvilgiu remiantis teisės aktų nuostatomis ir tik laikinai, prieš tai pasiūlius kitą mokymosi įstaigą. Jo tėvai neatvyko į susitikimą, kuriame turėjo būti svarstomas sūnaus sugrąžinimo į mokyklą klausimas, jie taip pat laiku nesusisiekė su mokykla, kad būtų išvengta jo pašalinimo, todėl nebuvo pažeistas Protokolo Nr. 1 2 straipsnis.

Du berniukai, atitinkamai 13 ir 14 metų amžiaus, 30 dienų buvo sulaikyti nepilnamečių sulaikymo centre už maisto ir virtuvės reikmenų vagystę iš mokyklos valgyklos, nors vaikinai jau buvo prisipažinę dėl vagystės ir grąžinę dalį vogtų daiktų, be to, nebuvo sulaukę amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė.

EŽTT priėmė sprendimą, kad berniukai buvo sulaikyti tokioje vietoje, kur jiems nebuvo užtikrintas mokymas, taip pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatas (teisė į laisvę ir apsaugą).

Policijos pareigūnai panaudojo neleistinus veiksmus 12 metų amžiaus berniuko atžvilgiu jam būnant policijos areštinėje, kai vaikas atsisakė nurodyti savo vardą asmens tapatybės patikrinimo metu. Berniukui buvo padarytos mėlynės ant šlaunies ir netoli nuo dešiniosios akies.

EŽTT nustatė, kad vaikas patyrė nežmonišką ir žeminantį elgesį, taip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, ir kad už kūno sužalojimą atsakingam pareigūnui nebuvo paskirta veiksminga nuobauda, tuo vėl pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

16 metų amžiaus jaunuolis buvo paguldytas į ligoninę dėl sutrenktų sėklidžių, daugybinių pjautinių žaizdų ant veido ir mėlynių paakyje, ant riešo, nugaros ir galvos dvi valandas po to, kai buvo nuvežtas į policijos komisariatą tapatybei nustatyti (jam buvo uždėti antrankiai, tačiau nepareikšti jokie kaltinimai). Vaikinui prireikė skubios operacijos, 21 dieną jis buvo pripažintas nedarbingu. Jaunuolis pateikė skundą, kad jis buvo mušamas ir spardomas į genitalijas; policijos pareigūnai tuo tarpu tvirtino, kad tai buvo savigyna ir kad jaunuolis susitrenkė sėklides krisdamas ant kriauklės.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tuo metu buvo pažeidžiamas. Jis buvo surakintas antrankiais ir patyrė sunkius kūno sužalojimus iš policijos pareigūnų (mažiausiai dviejų, stambesnių nei jis pats), kurie turėjo jį ginti. Taip pat buvo neaišku, kodėl jis buvo surakintas antrankiais, nes iki atvežimo į policijos komisariatą jaunuolis buvo ramus ir niekada prieš tai nebuvo buvęs sulaikytas. Nors Teismas nustatė, kad vėliau vykęs tyrimas buvo tinkamas, policijos pareigūnams nuobaudos nebuvo skirtos (skirtos tik minimalios baudos). Taigi nebuvo išlaikytas proporcingumas tarp policijos pareigūnų veiksmų rimtumo ir jiems paskirtos bausmės. Atsižvelgus į tai, buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Penkiolika romų tautybės Kroatijos piliečių pateikė skundą, kad jie patyrė rasinę diskriminaciją, nes buvo atskirti mokytis romų tautybės vaikams skirtoje klasėje ir dėl to patyrė mokymosi, psichologinę ir emocinę žalą.

EŽTT pastebėjo, kad ieškovų minimose mokyklose tik romų tautybės vaikai buvo atkirti mokytis specialiosiose klasėse. Vyriausybė šį poelgį aiškino tuo, kad minėtose mokyklose trūko mokinių, mokančių kroatų kalbą. Visgi testai, nulėmę jų atskyrimą mokytis specialiosiose klasėse, nebuvo nukreipti tik į kalbos įgūdžių patikrinimą, mokymosi programa nebuvo nenukreipta kalbos problemoms spręsti, o vaikų padaryta mokymosi pažanga nebuvo tinkamai tikrinama. Dėl minėtų priežasčių ieškovų atskyrimas mokytis romų tautybės vaikams skirtose klasėse buvo pripažintas nepateisinamu ir pažeidžiančiu Protokolo Nr. 1 2 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio nuostatas.

Nutraukus santuoką, pareiškėjo dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Ketverius metus moteris atsisakė vykdyti teismo sprendimą dėl tėvo bendravimo su dukra tvarkos.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 8 straipsnio nuostatose yra įtvirtinta valstybės pareiga imtis veiksmų tėvų teisei bendrauti su vaiku užtikrinti. Užtikrinant teismo sprendimų vykdymą priemonių tinkamumas turi būti vertinamas pagal jų įgyvendinimui reikalingą laiką, nes laikas gali turėti nepataisomas pasekmes tėvų ir vaikų tarpusavio santykiams.

Faktai − 2001 m. balandžio mėnesį pareiškėjo sutuoktinė išvažiavo iš namų kartu su ketverių metų dukra. Žmona kreipėsi dėl santuokos nutraukimo ir jai buvo suteikta laikina, o vėliau ir pilnateisė vaiko globa. Administracinio teismo proceso metu buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo bendravimo su vaiku, kuris įsigaliojo ir tapo vykdytinu 2002 m. spalio mėnesį. Tačiau buvusi sutuoktinė daug kartų atsisakė paklusti teismo sprendimui ir, nepaisant daugelio bandymų, skiriant baudas, priversti moterį šį sprendimą vykdyti, pareiškėjas beveik negalėjo bendrauti su dukra, kol jam pavyko gauti laikinąją teismo nutartį 2006 metų gegužės mėnesį.

Teisė − Konvencijos 8 straipsnis: valstybės pareiga įgyvendinti aiškias priemones apima tėvų teisę, kad būtų imtasi veiksmų, skirtų suvienyti juos su vaikais, ir nacionalinių valdžios institucijų pareigą sudaryti tam sąlygas. Nacionalinės valdžios institucijos privalėjo imtis visų priemonių, kurių būtų galima pagrįstai reikalauti esant ypatingoms šios bylos aplinkybėms, siekdamos palengvinti sprendimų vykdymą, be to, priemonių tinkamumas turėjo būti vertinamas pagal jų įgyvendinimui reikalingą laiką, nes laikas galėjo turėti nepataisomas pasekmes tėvo ir vaiko tarpusavio santykiams.

Visų pirma, kalbant apie administracinio teismo proceso metu priimtą sprendimą dėl tėvo bendravimo su vaiku, EŽTT atkreipė dėmesį, kad valdžios institucijos nustatė, jog tarpusavio santykių palaikymas su tėvu atitiko vaiko interesus. Nepaisant to, teismo sprendimas nebuvo vykdomas nuo galutinio teismo sprendimo priėmimo 2002 m. spalio mėnesį iki 2006 m. gegužės mėnesio, kada teismas priėmė naują sprendimą. Be to, pažymėtina, jog baudos, net ir darant prielaidą, kad jos galėjo priversti buvusią sutuoktinę laikytis susitarimo dėl bendravimo tvarkos, niekada nebuvo faktiškai sumokėtos. Taip pat nebuvo jokių požymių, kad, reaguojant į žmonos atsisakymą bendradarbiauti, buvo imtasi kitų priemonių, siekiant surengti susitikimus, ir nieko nebuvo padaryta, kad būtų sukurtos sąlygos užtikrinti tėvo bendravimą su vaiku − arba taikant priverstines priemones, arba imantis parengiamųjų žingsnių dėl bendravimo. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, taip pat į prabėgusį laiką bei geriausius vaiko interesus, EŽTT priėjo prie išvados, kad vietos valdžios institucijos nedėjo tinkamų ir veiksmingų pastangų, kad būtų vykdomas administracinio teismo proceso metu priimtas sprendimas dėl bendravimo. Kalbant apie teismo procesus, jie truko daugiau nei ketverius su puse metų, o posėdžių per tą laiką įvyko tik penki. Nacionaliniai teismai nepripažino, kad klausimas dėl tėvo bendravimo su dukra tvarkos yra ypatingos skubos dėl bendravimo trūkumo ir moters vengimo vykdyti teismo sprendimą. Taigi, tiek kalbant apie teismo sprendimo vykdymą, tiek patį teisminį procesą dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir globos teisių nustatymo, vietos valdžios vidaus institucijos nesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš Konvencijos 8 straipsnio nuostatų, todėl pareiškėjas beveik neturėjo jokio kontakto su savo dukra daugiau nei ketverius metus.

Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).

1 2 3 4 ... 7