Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika

Faktai: Mergaitė X, būdama apie 13 metų amžiaus, nurodė, kad septynerius metus ją seksualiai išnaudojo šeši šeimos nariai. Buvo priimtas sprendimas ją apgyvendinti vaikų globos namuose. Savo laiške Vaikų teismui ji papasakojo, jog įtaria, kad tie patys asmenys seksualiai išnaudoja bei žagina jos pusseserę Y. Remdamasis ekspertų išvada, kad Y yra emociškai sutrikusi, o jos elgesys rodo, kad mergaitė buvo seksualiai išnaudojama, Vaikų teismas nurodė jai teikti socialines paslaugas ir apgyvendinti vaikų globos namuose. Šešiems X išvardintiems asmenims buvo iškelta baudžiamoji byla. Nepilnametės Y tėvas buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme ir turėjo sumokėti apie 52.000 EUR už padarytą žalą, o jo tėvų valdžia buvo apribota. Tuomet Y motina, palaikydama sutuoktinį, surengė protestą, prisirakindama save prie vaikų globos namų, kuriuose buvo apgyvendinta duktė Y. Galiausiai apeliacinis teismas Y tėvą išteisino kartu su kitais keturiais iš šešių kaltinamaisiais. Prokurorų apeliacija Kasaciniame Teisme buvo atmesta.

Vaikų teismas nusprendė uždrausti tėvams ir broliui bendrauti su Y bei išdavė leidimą ją įvaikinti. Jis atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtos galutinės išvados baudžiamojoje byloje ar sprendimas dėl pateiktos apeliacijos. Jis apribojo abiem tėvams tėvų valdžią ir nurodė apgyvendinti Y su globėjais. Ieškovai savo apeliaciniame skunde akcentavo, jog Y tėvas buvo išteisintas, o šis sprendimas buvo galutinis ir neskundžiamas. Tačiau Apeliacinis teismas jų skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad skirtingų teisminių procesų metu buvo nagrinėjami savarankiški klausimai, o vaiko interesai yra svarbiausi. Jų skundas Kasaciniam teismui taip pat buvo atmestas.

Pareiškėja 2006 m. sulaukė pilnametystės ir savo noru grįžo į biologinę šeimą. Ji informavo EŽTT, kad nori palaikyti savo tėvų kreipimąsi.

Teisė: Sprendimas dėl globos, nepilnametės Y apgyvendinimas vaikų globos namuose ir leidimas ją įvaikinti sudarė sąlygas pažeisti keturių pareiškėjų teisę į pagarbą jų šeimos gyvenimui. Šis kišimasis į šeimos gyvenimą atitiko teisės aktų nuostatas, o ginčijamomis priemonėmis buvo siekiama teisėtų tikslų, skirtų apsaugoti Y sveikatą ar dorovę bei teises ir laisves ir taip užtikrinti nepilnametės gerovę.

(a) Sprendimas dėl globos ir Y paėmimo iš šeimos: Vaikų teismas savo sprendimą grindė tvirtomis prielaidomis, kad vaikas patyrė tėvo seksualinę prievartą, ką patvirtino baudžiamosios bylos perdavimas teismui ir teismo iniciatyva nurodyta atlikti psichologinė ekspertizė dėl dviejų brolių. Vėliau, siekiant užtikrinti stabilią šeimos aplinką ir atsižvelgus į antrąją ekspertų išvadą apie Y ir tėvų elgesį, teismai nusprendė išduoti leidimą dėl Y įvaikinimo. Esant tokioms aplinkybėms sprendimas dėl globos ir Y paėmimas iš šeimos buvo proporcinga priemonė, kuri buvo būtina demokratinėje visuomenėje, siekiant užtikrinti vaiko sveikatos ir jos, kaip vaiko, teisių apsaugą. Tai, kad Y tėvas buvo pripažintas kaltinamuoju galėjo pagrįstai paskatinti valdžios institucijas manyti, kad Y gyvenimas savo namuose gali sukelti jai žalą.

Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).

(b) Nepakankamas tarpusavio ryšys tarp pirmųjų keturių ieškovų laikotarpiu nuo sprendimo dėl globos ir sprendimo leisti įvaikinti priėmimo: civiliniai teismai išdavė leidimą įvaikinti Y tuo metu, kai vis dar nebuvo priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje dėl tėvo, ir pasirinko šio sprendimo nekeisti, kai, po tėvo išteisinimo, šeima pateikė prieštaravimus. Nors sprendimai atmesti tėvų prieštaravimus apėmė daug priežasčių ir buvo grindžiami įvairiomis ekspertų išvadomis, kurios rodė sunkią šeimoje esančią padėtį, priežastys, kuriomis nacionaliniai teismai grindė sprendimą suteikti leidimą įvaikinti, buvo nepakankamos kiek tai susiję su vaiko interesais. Nei Vaikų teismas, nei socialiniai darbuotojai nesudarė priemonių plano Y tarpusavio ryšiui su biologine šeima atkurti, nors mamai nebuvo pateikti jokie kaltinimai. Be to, pagrindinės priežastys, paskatinusios suteikti leidimą įvaikinti Y buvo motinos parama tėvui ir jos nesugebėjimas suprasti dukters Y svarbiausių poreikių. Tačiau tuo metu, kai buvo priimtas šis sprendimas, baudžiamasis procesas dėl tėvo veiksmų vis dar tęsėsi, o vėliau vyras buvo išteisintas. Galiausiai, baudžiamoji byla nėra pakankamas pagrindas pateisinti tarp motinos ir dukters nutrūkusius ryšius ar leidimo dėl įvaikinimo išdavimą. Nuo to momento, kai mergaitei buvo nustatyta globa, Y nė karto nebuvo leista susitikti nė su vienu iš biologinės šeimos narių, tame tarpe ir su tėvu po jo išteisinimo. Tarpusavio ryšiai su biologine šeima visiškai nutrūko. Nacionalinės valdžios institucijos nedėjo jokių pastangų, kad būtų išlaikytas Y (tuo metu, kai mažametei buvo nustatyta globa, ji buvo septynerių metų amžiaus) ryšys su šeima, ypač su mama ir broliu, taip pat nepadėjo biologinei šeimai įveikti iškilusius sunkumus ir atkurti šeimą.

Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).

Pareiškėjas buvo nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme. Teismo sprendimu įkalinimo metu jam buvo apribota tėvų valdžia.

EŽTT nuomone, buvo pažeistos Konvencijos 8 ir 13 straipsnių nuostatos − tėvų valdžios ribojimas, teismui prieš tai neįvertinus nusikaltimo pobūdžio ir vaiko interesų, yra nesuderinamas su svarbiausiu poreikiu atsižvelgti į vaiko interesus.

Faktai: 1999 m. pareiškėjas buvo nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme ir dėl to jam buvo apribota tėvų valdžia įkalinimo metu. 2000 m. jis pateikė ieškinį prieš buvusią sutuoktinę dėl bendravimo su sūnumi. Jo prašymą pirmosios instancijos teismas atmetė remdamasis tuo, kad moteris negali būti verčiama vesti sūnų į įkalinimo įstaigą. Pareiškėjo apeliaciniais skundai buvo atmesti, nes jis nesumokėjo žyminio mokesčio.

Teisė: 6 straipsnio 1 dalis − Teismas atkreipė dėmesį, kad nors, iš pirmo žvilgsnio, žyminis mokestis, kurį pareiškėjas turėjo sumokėti (ROL 94.500, apie EUR 2,55), nereikšmingas, tačiau tai didelė suma asmeniui, esančiam tokioje padėtyje kaip pareiškėjas. Be to, atkurti tarpusavio bendravimą su sūnumi jam buvo labai svarbu.

Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).

Konvencijos 8 ir 13 straipsniai − tėvų valdžios ribojimas, teismui prieš tai neįvertinus nusikaltimo pobūdžio ir vaiko interesų, yra nesuderinamas su svarbiausiu poreikiu atsižvelgti į vaiko interesus. Nacionaliniai teismai priėmė sprendimą pareiškėjui riboti tėvų valdžią iš karto po jo įkalinimo, prieš tai neįvertinę vaiko interesų svarbos.

Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).

Graikijos valdžios institucijos visus akademinius metus neužregistravo į mokyklą grupės romų tautybės vaikų, turinčių Graikijos pilietybę. Daugiau nei 50 vaikų buvo nukreiti mokytis į parengiamąsias klases, kurios buvo skirtos mokiniams, norintiems patekti į pagrindines klases, paruošti.

EŽTT pažymėjo, kad romų tautybės vaikai nebuvo tinkamai patikrinti nei iš pradžių, siekiant nustatyti, ar jiems mokymasis parengiamosiose klasėse yra reikalingas, nei vėliau, siekiant išsiaiškinti, ar jie padarė pakankamą pažangą, kad būtų perkelti į pagrindinę mokyklą. Teismo nuomone, Protokolo Nr. 1 2 straipsnio ir Konvencijos 13 straipsnio (teisė į efektyvią teisių gynimo priemones) bei 14 straipsnio nuostatos buvo pažeistos tiek dėl registravimo procedūros, tiek dėl vaikų nukreipimo mokytis į specialiąsias klases.

Pareiškėjas, tuo metu septyniolikos metų amžiaus, buvo sulaikytas įtarus jį ginkluotu parduotuvės apiplėšimu ir nuvežtas į suaugusiųjų kalėjimą, kur liko įkalintas 48 dienoms.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad kardomasis kalinimas nepilnamečiams turėtų būti naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė ir būti kuo trumpesnis. Be to, nepilnamečiai turėtų būti laikomi atskirai nuo suaugusiųjų. Atsižvelgus į tai, buvo pažeistos Konvencijos 5 straipsnio nuostatos.

Faktai: pareiškėjas, tuo metu septyniolikos metų amžiaus, buvo sulaikytas įtarus jį ginkluotu parduotuvės apiplėšimu ir nuvežtas į suaugusiųjų kalėjimą. Jo advokatas kreipėsi dėl paleidimo argumentuodamas tuo, kad jo, kaip nepilnamečio, sulaikymas galėjo būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, be to, nepilnametis negalėjo būti patalpintas kartu su suaugusiaisiais. Vis dėlto teisminio nagrinėjimo metu minėtas prašymas buvo atmestas dėl padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir turimų įrodymų. Pareiškėjas liko įkalintas iš viso 48 dienoms, iki jo bylos nagrinėjimo teisme pradžios. Savo ieškinyje EŽTT jis apskundė kardomojo kalinimo trukmę.

Teisė: Įvairūs tarptautiniai tekstai nurodo, kad kardomasis kalinimas nepilnamečiams turėtų būti naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė ir būti kuo trumpesnis. Be to, nepilnamečiai turėtų būti laikomi atskirai nuo suaugusiųjų. Pareiškėjui buvo taikytas 48 dienų kardomasis kalinimas. Konstatuodamas, kad laikotarpis buvo pernelyg ilgas, EŽTT pažymėjo, jog valdžios institucijos neatsižvelgė į pareiškėjo amžių, kad jis buvo laikomas įkalinimo įstaigoje kartu su suagusiaisiais, o turimi įrodymai negalėjo pateisinti sulaikymo trukmės.

Išvada: Pažeidimas (penki balsai prieš du).

14 m. amžiaus jaunuolis pateikė skundą, kad buvo sumuštas policijos pareigūno dėl to, jog yra romų tautybės. Dėl šio skundo nebuvo pradėtas joks tyrimas, policijos pareigūnas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

EŽTT priėjo prie išvados, kad nepilnamečiui padaryti sužalojimai yra nežmoniško ir žeminančio elgesio rezultatas, kad nebuvo tinkamo tyrimo ir kad policijos pareigūno elgesį paskatino rasizmas, tuo pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas, Italijos pilietis, gyvenantis Italijoje, 1991 m. vedė Lenkijos pilietę K. P. Šeimoje gimė dvi dukterys − 1992 m. ir 1996 m.. Jie gyveno Italijoje. 1999 m. vasarą K.P. kartu su dukterimis išvyko atostogauti į Lenkiją ir nebegrįžo. Pareiškėjas pateikė skundą dėl Lenkijos valdžios institucijų nesugebėjimo įvykdyti sprendimo dėl dukterų grąžinimo į Italiją ir jo (tėvo) teisės lankyti jas.

EŽTT priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui).

Faktai. Pareiškėjas, Italijos pilietis, gyvenantis Italijoje, 1991 m. vedė Lenkijos pilietę K. P. Šeimoje gimė dvi dukterys − 1992 m. ir 1996 m.. Jie gyveno Italijoje. 1999 m. vasarą K.P. kartu su dukterimis išvyko atostogauti į Lenkiją ir nebegrįžo. K.P. 1999 m. rugsėjo mėnesį pateikė Poznanės apygardos teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo. Pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Lenkijos teisingumo ministeriją − centrinę instituciją pagal Hagos konvencija dėl civilinių tarptautinio vaikų grobimo aspektų − dėl pagalbos užtikrinant vaikų grąžinimą. 1999 m. spalio 11 d. Nepilnamečių teismas patenkino pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą nustatytų vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu. Apygardos teismas 1999 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą, įpareigojantį palikti vaikus Lenkijoje, kol vyks teismo procesas.

1999 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas (tėvas) kreipėsi į rajono teismą dėl teisės lankyti vaikus. 1999 m. lapkričio 17 d. teismas prašymą patenkino − suteikė jam teisę lankyti savo vaikus keturis kartus per mėnesį ir išsivežti juos iš gyvenamosios vietos. K.P. šį sprendimą apskundė, tačiau jos skundas buvo atmestas. Nepaisant to, ji trukdė pareiškėjui įgyvendinti teisę lankyti vaikus, todėl pastarasis tris kartus turėjo pasitelkti į pagalbą policijos pareigūnus.

1999 m. lapkričio 26 d. posėdyje teismas nusprendė kreiptis į ekspertus dėl nuomonės, ar būtų pažeisti vaiko interesai, jei jie grįžtų pas tėvą į Italiją. Šeimos Konsultacijų centras pateikė išvadą, kad: grėsmė vaikų savijautai neiškiltų, jei į Italiją jie grįžtų kartu su motina, nes, atsižvelgus į vaikų amžių, atskyrimas nuo motinos pakenktų jų visapusiškam vystymuisi. Iš kitos pusės, galimybė palikti vaikus su motina Lenkijoje galėtų būti apsvarstyta tik tuo atveju, jei tėvui būtų užtikrintas visapusiškas dalyvavimas vaikų gyvenime, tačiau motinos požiūris negarantuoja, kad tokia teisė ir vaikų poreikiai būtų tenkinami. Teismas 2000 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą grąžinti vaikus pareiškėjui (tėvui), o motiną K.P. įpareigojo juos perduoti. K. P. sprendimą apskundė. Apeliacinis teismas ir kasacinis teismas jos skundų netenkino.

2001 m. liepos 19 d. pareiškėjas paprašė įvykdyti teismo sprendimą. 2011 m. rugsėjo 10 d. teismo antstolis nurodė K. P. grąžinti vaikus tėvui per savaitę, motina nurodymo neįvykdė. Tuomet teismas 2002 m. vasario 8 d. įpareigojo teismo pareigūną priverstinai paimti iš K. P. vaikus. Vykdydamas nurodymą, du teismo pareigūnai, lydimi policijos pareigūnų ir Italijos ambasados atstovo, nuvyko į 3 skirtingus namus ieškodami vaikų. Vaikai nebuvo rasti. Nors kilo įtarimų, kad vaikai gali būti antrajame name, policijos pareigūnai įeiti į patalpas atsisakė motyvuodami tuo, kad namui apieškoti neturi orderio. 2002 m. vasario 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl K. P. įvykdyto pagrobimo.

Paimti vaikus iš K. P. buvo bandyta dar keletą kartų, apsilankant policijos pareigūnų nurodytose jos galimose gyvenamosiose vietose, tačiau nei K. P., nei vaikų surasti nepavyko. Tik 2003 m. balandžio 6 d. moteris buvo surasta, tačiau, pareigūnams užėjus į gyvenamąsias patalpas, mergaitė (pareiškėjo) duktė pareiškė, kad nenori vykti pas tėvą, o motina K. P. juos užsipuolė. Pareigūnai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Gydytojams apžiūrėjus vaikus, buvo nuspręsta neversti moters vykdyti teismo sprendimo. Nuo to laiko iki 2003 m. rugsėjo mėnesio K. P. slapstėsi, vėliau apsigyveno tėvų namuose, vaikai lankė mokyklą. Apygardos teismas 2003 m. liepos 25 d. teismo sprendimo vykdymą sustabdė, pareiškėjo (tėvo) skundą dėl šio sprendimo atmetė.

2004 m. kovo 7 d. pareiškėjas paprašė užtikrinti jo teisę matytis su vaikais. 2005 m. balandžio 15 d. teismas priėmė sprendimą leisti tėvui lankyti dukteris kiekvieną kartą kai tik jis atvyks į Lenkiją ir išsivežti jas iš gyvenamosios vietos. 2005 m. kovo 25 d. tėvas susitiko su dukterimis pirmą kartą nuo 2001 m., tačiau jam buvo leista pasikalbėti tik su vyresniąja.

2005 m. birželio 7 d. Apygardos teismas priėmė sprendimą nebegrąžinti vaikų tėvui, nes tai vaikams sukeltų pernelyg didelę psichologinę žalą ar sudarytų sąlygas pakliūti į netoleruotiną situaciją. Teismas vadovavosi tuo, kad per 6 gyvenimo Lenkijoje metus mergaitės šalyje visiškai asimiliavosi, išmoko lenkų kalbą ir pamiršo gyvenimą Italijoje, be to, jų tarpusavio ryšys su motina labai stiprus. Pareiškėjo apeliacijos dėl šio sprendimo buvo atmestos. Tuo pat metu, 2005 m. vasario 24 d., Venecijos (Italijos) teismas patenkino pareiškėjo prašymą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo, o K. P. apribojo tėvų valdžią.

Santuokos nutraukimo byloje 2004 m. gegužės 17 d. rajono teismas priėmė sprendimą netenkinti K. P. prašymo priteisti iš tėvo vaikams išlaikymą. Teismas laikėsi nuomonės, jog kadangi K. P. vaikus laikė nelegaliai ir nevykdė teismo įpareigojimų, vaikų išlaikymas yra tik jos pareiga.

Teisė. Pareiškėjas pateikė skundą dėl Konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimo − vietos valdžios institucijos nesugebėjo įvykdyti teismo sprendimo grąžinti jo dukras į Italiją, taip pat užtikrinti jo teisės matytis su vaikais įgyvendinimą. Institucijos nesiėmė veiksmų surasti dukteris, kurias motina ir jos artimieji paslėpdavo kai tik būdavo sužinoma apie lenkų valdžios institucijų apsilankymą.

Teismo vertinimas. Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 8 straipsnio pagrindinis tikslas yra apsaugoti asmenį nuo valdžios institucijų savavališkų veiksmų. Be to, jis neatsiejamas nuo pareigos gerbti šeimos gyvenimą. Abiem atvejais turi būti atsižvelgiama į teisingą pusiausvyrą, kuri turi būti išlaikoma tarp konkuruojančių individo ir bendruomenės interesų. Ir abiem atvejais valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę. Bylose, kuriose sprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos klausimais, priemonių tinkamumas turi būti vertinamas atsižvelgus į jų įgyvendinimo terminus, nes bėgantis laikas gali sukelti nepataisomas žalą vaiko ir tėvo, kuris negyvena kartu su juo, santykiams. Imantis veiksmų, prievartos priemonių taikymas vaikų atžvilgiu yra nepageidautinas, tačiau sankcijos turi būti taikomos, jei vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi neteisėtai.

Teismas, vertindamas konkretų aukščiau minėtą atvejį, pažymėjo, kad vietos valdžios institucijos 2001 m. birželio 8 d. nusprendė grąžinti vaikus ir bandė užtikrinti teismo sprendimo vykdymą. Tačiau sprendimas nebuvo įvykdytas, o 2005 m. birželio 7 d. rajono teismas nusprendė, kad, pasikeitus aplinkybėms, vaikai neturi būti grąžinti į Italiją, nes iškiltų didelė žalos grėsmė kaip tai numatyta Hagos konvencijos 13 straipsnyje. EŽTT nuomone, pasikeitus aplinkybėms, tik išimtinais atvejais galima pateisinti galutinio teismo nurodymo grąžinti vaiką nevykdymą. Be to, teismas turi būti įsitikinęs, kad atitinkamos aplinkybės pasikeitė ne dėl valstybės institucijų neveikimo (vengimo imtis priemonių, kurių pagrįstai būtų galima tikėtis, siekiant įgyvendinti teismo sprendimą). Prievartos priemonių taikymas vaikų atžvilgiu yra nepageidautinas, tačiau sankcijų dėl neteisėto vieno iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikai, elgesio neturi būti atsisakyta. EŽTT pažymėjo, kad, nagrinėjamu atveju, nors nebuvo abejonių, kad K. P. neteisėtai išsivežė vaikus, o vėliau vengė vykdyti teismo sprendimą dėl vaikų grąžinimo į Italiją, valdžios institucijos nutraukė pradėtą baudžiamąją bylą K. P. atžvilgiu motyvuodami tuo, kad vaikų grobimas ir slėpimas „sukėlė minimalią socialinę žalą“. Laikas buvo prarastas dėl valdžios institucijų neveikimo, tuo tarpu teisės į pagarbą šeimos gyvenimui efektyvus užtikrinimas reikalauja, kad tėvų ir vaikų santykiai nebūtų apriboti laiku. Lenkijos valdžios institucijos nesugebėjo nedelsiant imtis priemonių, kurių galėtų būti pagrįstai tikimasi, siekiant užtikrinti teismo sprendimą grąžinti, o vėliau – užtikrinti tėvo teisę bendrauti su vaikais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teisė į pagarbą šeimos gyvenimui buvo pažeista.

Byla buvo susijusi su 18 romų tautybės vaikų, turinčių Čekijos pilietybę, paskyrimu nuo 1996 m. iki 1999 m. mokytis mokyklose, skirtose vaikams su specialiaisiais poreikiais, tame tarpe turintiems psichinę ar socialinę negalią. Ieškovai pateikė skundą, kad, egzistuojant dviejų pakopų švietimo sistemai, romų tautybės vaikai į minėtas mokyklas, kurioje buvo mokoma pagal supaprastintą programą, buvo paskiriami pusiau automatiškai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo metu specialiosiose mokyklose besimokančių vaikų daugumą sudarė romų tautybės vaikai. Vidutinių/aukštesnių nei vidutiniai gabumų romų vaikai dažniausiai buvo nukreipiami mokytis į šias mokyklas psichologinio testo, kuris nebuvo pritaikytas šios etninės kilmės asmenims, pagrindu. Teismas pateikė išvadą, kad tuo metu galioję teisės aktai turėjo neproporcingai žalingą įtaką romų vaikams, todėl buvo pažeistos Konvencijos 14 straipsnio ir Protokolo Nr. 1 2 straipsnio nuostatos. Pažymėtina, kad vėliau buvo priimti nauji teisės aktai, kuriais remiantis specialiosios mokyklos buvo panaikintos, o paprastoms mokyklos nurodyta teikti mokymo paslaugas tiek specialiųjų mokymosi poreikių turintiems, tiek socialiai nuskriaustiems vaikams.

Faktai: Pareiškėjai − 18 romų kilmės Čekijos piliečių. Ši byla susijusi su jų mokymusi specialiosiose mokyklose dėl, kaip jie tvirtina, jų romų kilmės. Tarp 1996 ir 1999 m. pareiškėjai, tada dar nepilnamečiai, buvo nukreipti mokytis į specialiąsias mokyklas, skirtas vaikams, turintiems intelekto sutrikimų ir negalintiems mokytis įprastose mokyklose. Sprendimą nukreipti vaiką mokytis į specialiąją mokyklą priėmė mokyklos direktorius, remdamasis pedagoginio psichologinio centro darbuotojų atlikto testo, skirto įvertinti vaiko intelektinius gebėjimus, rezultatais, taip pat gavęs vaiko teisėto atstovo sutikimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovų tėvai sutiko, o kai kurie ir aiškiai paprašė, kad jų vaikai mokytųsi specialiojoje mokykloje. Tuomet sprendimus priėmė specialiųjų mokyklų vadovai, gavę pedagoginio psichologinio centro rekomendacijas po to, kai vaikai atliko psichologinius testus. Raštiškas sprendimas dėl mokymosi specialiojoje mokykloje buvo išsiųstas vaikų tėvams. Jame buvo nurodyta apie galimybę teikti apeliaciją, tačiau nė vienas iš pareiškėjų šia teise nepasinaudojo.

Abejodami testų patikimumu ir teigdami, kad jų tėvai nebuvo tinkamai informuoti apie duoto sutikimo pasekmes, 14 pareiškėjų kreipėsi į Švietimo instituciją, kad ši dar kartą peržiūrėtų administracinius sprendimus nukreipti juos mokytis į specialiąsias mokyklas. Švietimo institucija nustatė, kad ginčijami sprendimai atitiko tuomet galiojusių teisės aktų nuostatas. Tuo pačiu metu, remdamiesi Konvencijos 3 ir 14 straipsniais ir papildomo protokolo Nr. 1 2 straipsniu, 12 ieškovų pateikė konstitucinius skundus dėl de facto diskriminacijos specialiojo ugdymo sistemoje, ir kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie jų nukreipimo mokytis į specialiąsias mokyklas pasekmes. Jie teigė, kad jų mokymasis specialiosiose mokyklose atitiko to meto bendrąją praktiką, sudariusią prielaidas atsirasti segregacijai ir rasinei diskriminacijai, kurią atspindi dviejų atskirų švietimo sistemų egzistavimas vienu metu, t. y. specialiosios mokyklos romams ir „normalios“ pradinės mokyklos daugumai kitų gyventojų. Konstitucinis Teismas apeliacinius skundus atmetė, iš dalies dėl to, kad jų nagrinėjimas nepriklausė jo jurisdikcijai, ir iš dalies dėl to, kad jie buvo akivaizdžiai nepagrįsti.

Teisė: Preliminarus prieštaravimas dėl nepasinaudojimo teise atmestas − Vyriausybė teigė, kad pareiškėjai nepasinaudojo nacionalinėmis teisinės gynybos priemonėmis. Čekijos Konstitucinis Teismas nusprendė neatsižvelgti į šią klaidą. Dėl minėtos priežasties būtų pernelyg smulkmeniška reikalauti iš pareiškėjų pasinaudoti priemonėmis, kuriomis neįpareigojo pasinaudoti net šalies aukščiausios instancijos teismas.

Bylos esmė − Kolegija šešiais balsais prieš vieną nusprendė, kad nebuvo pažeistos Konvencijos 14 straipsnio nuostatos sutinkamai su Protokolo Nr. 1 2 straipsniu. Jos nuomone, Čekijos Vyriausybei pavyko įrodyti, kad specialiųjų mokyklų sistema nebuvo sukurta tik romų vaikų poreikiams tenkinti, ir kad daug pastangų buvo įdėta, siekiant padėti mokiniams įgyti pagrindinį išsilavinimą. Kolegija pastebėjo, kad taisyklės, reglamentuojančios vaikų nukreipimą mokytis specialiosiose mokyklose, nebuvo susijusios su mokinių etnine kilme, tačiau siekė teisėto tikslo − pritaikyti švietimo sistemą vaikų poreikiams, polinkiams ir turimai negaliai. Didžioji Kolegija visų pirma pabrėžė, kad romai dėl jų neramios istorijos ir nuolatinių iškeldinimų tapo specifine ir pažeidžiama mažuma, todėl jiems buvo būtina ypatinga apsauga, taip pat ir švietimo srityje.

Prezumpcija dėl netiesioginės diskriminacijos: pareiškėjai teigė, kad, jiems mokantis specialiosiose mokyklose, su jais buvo elgiamasi mažiau palankiai nei su kitais, ne romų tautybės, vaikais esant panašiai situacijai. Tokie veiksmai negalėjo būti pateisinti objektyviomis ir pagrįstomis aplinkybėmis, ir tai sudarė sąlygas kilti „netiesioginei“ diskriminacijai. Jie pateikė statistinius įrodymus, paremtus mokyklų direktorių pateikta informacija, kad daugiau nei pusė specialiosiose mokyklose besimokiusių mokinių sudarė romų tautybės vaikai, kai tuo tarpu miesto pradinėje mokykloje romų tautybės vaikų mokėsi tik 2.26 proc. Didžioji Kolegija, neturėdama oficialios nacionalinės statistikos apie mokinių etninę kilmę, pripažino, kad pareiškėjų pateikti statistiniai duomenys gali būti ne visiškai patikimi. Nepaisant to buvo laikomasi nuomonės, kad šie skaičiai atskleidė dominuojančią tendenciją, kurią patvirtino tiek valstybė atsakovė, tiek nepriklausomos priežiūros institucijos. Savo ataskaitose dėl Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 25 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo Čekijos valdžios institucijos pripažino, kad 1999 m. romų tautybės vaikai kai kuriose specialiosiose mokyklose sudarė nuo 80 proc. iki 90 proc. visų mokinių, ir kad 2004 m. „daug“ romų tautybės vaikų vis dar buvo nukreipiami į specialiąsias mokyklas. Pagal ECRI (Europos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją) 2000 m. paskelbtą pranešimą, romų tautybės vaikai buvo „per gausiai atstovaujami“ specialiosiose mokyklose. Nors tikslų romų tautybės vaikų procentą specialiosiose mokyklose tuo metu sunku nustatyti, jų skaičius buvo neproporcingai didelis, o romų mokiniai sudarė daugumą specialiųjų mokyklų mokinių. Nepaisant to, kad teisės nuostatos buvo suformuluotos neutraliai, jos de facto turėjo žymiai didesnę įtaką romų tautybės vaikams nei visiems kitiems. Įvertinus šią aplinkybę, pareiškėjų pateikti įrodymai galėtų būti laikomi pakankamai patikimais ir svariais iškeliant rimtą prielaidą dėl netiesioginės diskriminacijos egzistavimo toje srityje, kur nebuvo būtina įrodyti atitinkamų valdžios institucijų diskriminacinių ketinimų. Įrodinėjimo našta, kad tokie teisės aktai buvo priimti dėl objektyvių veiksnių, nesusijusių su asmenų etnine kilme, tenka Vyriausybei.

Objektyvios ir pagrįstos pateisinančios aplinkybės: EŽTT pripažino, kad Čekijos valdžios institucijų sprendimas išsaugoti specialiąsias mokyklas buvo paremtas noru rasti sprendimą dėl vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Susirūpinimą dėl šiose mokyklose įgyvendintos pagrindinio ugdymo programos ir ypač dėl vaikų izoliacijos išsakė ir kitos Europos Tarybos institucijos. Kalbant apie vaikų intelektiniams gebėjimams įvertinti skirtus testus, visi vaikai laikė tuos pačius testus, nepriklausomai nuo etninės kilmės. 1999 m. Čekijos valdžios institucijos pačios pripažino, kad „romų tautybės vaikai su vidutiniu arba didesniu nei vidutinis intelektu“ dažnai buvo nukreipiami mokytis į tokias mokyklas remiantis psichologinių testų rezultatais, ir kad testai buvo sukurti didžiajai daliai gyventojų, neatsižvelgiant į romų specifiką. Be to, įvairios nepriklausomos Europos Tarybos institucijos (Patariamasis komitetas dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, Europos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją ir Žmogaus teisių komisaras) išreiškė abejones dėl testų tinkamumo. EŽTT priėjo prie išvados, kad testai galimai buvo šališki, o rezultatai nebuvo analizuojami atsižvelgiant į šį testą laikiusiems romų tautybės vaikams būdingus specifinius bruožus.

Kalbant apie tėvų sutikimą, kuris, remiantis Vyriausybės nuomone, buvo lemiamas veiksnys, EŽTT nepripažino, kad romų tautybės vaikų tėvai, būdami socialiai nuskriaustos bendruomenės nariais ir dažniausiai menkai išsilavinę, galėjo pasverti visus situacijos aspektus ir sutikimo leisti vaikui mokytis specialiojoje mokykloje pasekmes. Atsižvelgdama į būtinybę uždrausti rasinę diskriminaciją, Didžioji Kolegija priėmė sprendimą, kad net darant prielaidą, jog buvo galimybė atsisakyti Konvencijos garantuojamos teisės, joks teisės atsisakymas, net ir nesusijęs su rasine diskriminacija, negali būti pripažintas.

Apibendrinant, Čekijos Respublika nebuvo vienintelė, kuriai iškilo sunkumų teikiant mokyklinį ugdymą romų tautybės vaikams: kitos Europos valstybės turėjo panašių problemų. Skirtingai nuo kai kurių šalių, Čekijos Respublika bandė spręsti šią problemą. Tačiau mokymosi sistema, skirta romų tautybės vaikams, neužtikrino, kad valstybė atkreiptų dėmesį į šios socialiai jautrios grupės specialiuosius poreikius. Be to, dėl esamos sistemos pareiškėjai buvo perkelti mokytis į mokyklas, skirtas vaikams su psichikos negalia, kur jie buvo mokomi pagal daugiau bendro pobūdžio ugdymo programas, skirtingai nei įprastose mokyklose, ir kur jie buvo atskirti nuo mokinių iš platesnės visuomenės. Dėl minėtų priežasčių romų tautybės vaikai gavo išsilavinimą, kuris ne palengvino jų gyvenimą, bet priešingai − iškėlė pavojų jų tolimesniam asmeniniam tobulėjimui, nepadėjo kovoti su jų realiomis problemomis ir nepadėjo jiems vėliau integruotis į įprastas mokyklas ir plėtoti įgūdžius, kad jie lengviau įsilietų į visuomenės gyvenimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad vaikai susidūrė su sunkumais, tačiau tuo pačiu pripažindamas ir Čekijos valdžios institucijų pastangas užtikrinti, kad romų tautybės vaikai gautų išsilavinimą, Teismas visgi priėjo prie išvados, kad romų tautybės vaikų ir ne romų tautybės vaikų traktavimo skirtumai buvo objektyviai nepateisinami, ir kad nebuvo laikomasi proporcingumo tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo. Kadangi buvo nustatyta, jog tuo metu taikyti atitinkami teisės aktai turėjo neproporcingai žalingą poveikį romų bendruomenei, pareiškėjai, kaip šios bendruomenės nariai, neišvengiamai patyrė tuos pačius diskriminacinius veiksmus.

Išvada: pažeidimas (trylika balsų prieš keturis).

2002 m. spalio 2 d. pareiškėja pateikė skundą dėl sutuoktinio smurto jos atžvilgiu ir sumušimo elektros laidu. Policijos pareigūnai vėliau padėjo moteriai atsiimti skundą, kai ji sugrįžo į policijos komisariatą kartu su savo sutuoktiniu. 2002 m. gruodžio 31 d. sutuoktinis nušovė sūnų ir dukrą, gimusius atitinkamai 1997 m. ir 2001 m.

EŽTT priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 2 straipsnio nuostatos (teisė į gyvenimą), nes valdžios institucijos nesiėmė veiksmų vaikų gyvybėms apsaugoti, ir Konvencijos 13 straipsnio nuostatos dėl nesudarytos galimybės motinai gauti kompensaciją už patirtą žalą.