Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika

Patėvis seksualiai išnaudojo sesę ir brolį nuo atitinkamai 8 ir 10 metų amžiaus. Ieškovai tvirtino, kad apie patiriamą seksualinę prievartą jie informavo vietos valdžios institucijas, tačiau jos nesiėmė priemonių jų teisėms ginti. Mergaitė po išprievartavimo bandė žudytis. Jai išsivystė asmenybės sutrikimas, o berniukui – epilepsija. Abu patyrė ilgalaikę depresiją ir traumą.

EŽTT nustatė, kad nebuvo imtasi veiksmingų priemonių vaikų teisėsms ginti ir nebuvo sudaryta galimybė gauti kompensaciją už patirtą žalą, todėl buvo pažeistos Konvencijos 13 straipsnio nuostatos.

Faktai: Pareiškėjas keletą metų seksualiai išnaudojo patėvis, kuris 1994 m. buvo nuteistas 9 metų laisvės atėmimo bausme. Ieškovės skundžiasi, kad socialiniai darbuotojai, nepaisant to, kad buvo aktyviai įtraukti į šeimos gyvenimą nuo 1967 m., nepastebėjo, kad jos buvo išnaudojamos ir nesiėmė veiksmų joms ginti. Antrasis pareiškėjas pateikė civilinį ieškinį prieš vietos valdžios institucijas, tačiau jo prašymas buvo atmestas, nes nebuvo pateiktas kaltinimas dėl Lordų Rūmų priimto sprendimo, kuris tuo metu įtvirtinto, jog vietos valdžios institucijos, įgyvendindamos teisės aktais pavestas funkcijas, susijusias su vaiko teisių apsauga, neturi pareigos jais rūpintis.

Teisė: Konvencijos 3 straipsnis. Socialinių darbuotojų užrašuose nebuvo paminėta jokių įtarimų dėl seksualinės prievartos šeimoje, o pareiškėjos pripažino, kad tuo metu jos neišsakė jokio aiškaus skundo. Todėl nebuvo įrodyta, kad socialiniai darbuotojai žinojo apie prievartą. Nors buvo pavienių pranešimų apie smurtą, šie negalėjo būti laikomi kaip atskleidžiantys seksualinę prievartą. EŽTT nuomome, nebuvo kokių nors neramią ir nepastovią šeimos situaciją atskleidusių aplinkybių, kurios būtų leidusios socialiniams darbuotojams įtarti seksualinę prievartą, todėl socialiniai darbuotojai negalėjo būti kritikuojami dėl vengimo pradėti tyrimą. Be to, norint teisėtai pareiškėjams nustatyti laikinąją globą, būtų reikėję nurodyti įtikinamas priežastis, kurios tuo metu nebuvo akivaizdžios. Apibendrinant, vietos valdžios institucijos negalėjo būti kaltinamos nevykdžiusios pareigų, kad būtų imtasi efektyvių priemonių apsaugoti pareiškėjas nuo prievartos.

Išvada: nėra pažeidimo (vienbalsiai).

8 straipsnis. Teismas konstatavo, kad socialiniai darbuotojai nežinojo ir, pagal esamą padėtį, neturėjo žinoti, kad ieškovai patiria seksualinę prievartą. Tiek kiek socialiniai darbuotojai žinojo apie sunkią šeimos padėtį, jie ėmėsi reikiamų priemonių, kai tai buvo būtina. Dėl minėtos priežasties valdžios institucijos nepažeidė savo pareigos užtikrinti pareiškėjų fizinę ar psichologinę apsaugą.

Išvada: nėra pažeidimo (vienbalsiai).

6 straipsnio 1 dalis. Kai antrasis ieškovas pateikė savo civilinį ieškinį, iki to laiko nebuvo priimtas joks teismo sprendimas dėl atsakomybės už galimą žalą, kilusią dėl vietos valdžios institucijų aplaidumo, užtikrinant vaiko teisių apsaugą. Taigi kilo ginčas dėl šios teisės egzistavimo. Teismas jau buvo panašioje Z. ir kiti (Z. and others) byloje priėmęs sprendimą, kad Lordų Rūmų išvada, jog valdžios institucijos neturėjo pareigos rūpintis negali būti traktuojama išskirtine imuniteto taisykle, atimančia pareiškėjui galimybę kreiptis į teismą. Antrasis ieškovas turėjo galimybę kreiptis į teismą vadovaudamasis nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta galimybe pateikti ieškinį dėl civilinės teisės pažeidimo dėl aplaidumo. Faktas, kad jo ieškinys buvo atmestas kaip nenurodantis priežasčių, dėl kurių turėjo būti atlikti atitinkami veiksmai, neapribojo jo teisės kreipts į teismą įgyvendinimo.

Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).

Labai žemo intelektinio išsivystymo 11 metų amžiaus berniukas buvo teisiamas suaugusiųjų teisme, o jam paskirta dviejų su puse metų laisvės atėmimo bausmė už bandymą iš 87 metų amžiaus moters pavogti rankinę, dėl ko ji krito ir susilaužė ranką.

EŽTT nustatė, kad buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes berniukas negalėjo tinkamai dalyvauti teismo procese; jis nesuprato prisiekusiųjų vaidmens ir poreikio padaryti jiems gerą įspūdį, ar kad jis galėjo pakliūti į įkalinimo įstaigą; jis tikėjosi grįžti namo kartu su globėju. Buvo svarbu, kad vaikas, turintis ribotas intelektines galimybes, būtų teisiamas teisėjo specialisto.

Ketverius su puse metų socialiniai darbuotojai stebėjo ir teikė šeimai socialines paslaugas, ir nors problemos dėl vaikų nepriežiūros tęsėsi (ne kartą buvo pranešta, kad vaikai vagia maistą, užrakinti savo kambariuose ant langų tepa išmatas ir pan.), sprendimas dėl vaikų paėmimo iš šeimos ir globos jiems nustatymo buvo priimtas tik pačiai motinai pagrasinus, jog, nepaėmus vaikų, ji prieš juos panaudos fizinį smurtą.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtinta viena iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių, draudžiančių bet kokį kankinimą, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą, o valstybė privalo užtikrinti šių nuostatų laikymąsi. Vietos valdžios institucijos atkreipė dėmesį į netinkamą tėvų elgesį vaikų atžvilgiu, tačiau nesiėmė priemonių vaikų teisėms ginti. Byla nepaliko abejonių dėl sistemos nesugebėjimo apsaugoti vaikus nuo rimtos, ilgalaikės nepriežiūros ir piktnaudžiavimo tėvų valdžia.

Pagrindiniai faktai:

Pareiškėjai, keturi broliai ir seserys − Z (mergaitė, gimusi 1982 m.), A (berniukas, gimęs 1984 m.), B (berniukas, gimęs 1986 m.) ir C (mergaitė, gimusi 1988 m.), yra Didžiosios Britanijos piliečiai. 1987 m spalio mėnesį šeimai buvo pradėtos teikti socialinės paslaugos, nes kilo susirūpinimas dėl vaikų (buvo gauta pranešimų, kad Z vagia maistą). Ketverius su puse metų socialiniai darbuotojai stebėjo šeimą ir teikė įvairią paramą tėvams, tačiau problemos tęsėsi. 1989 m. spalio mėn, tirdami vagystės bylą, policijos pareigūnai rado vaikų kambarius purvinus, čiužiniai buvo prisigėrę šlapimo kvapo. 1990 kovo mėnesį buvo pranešta, kad Z ir A vagia maistą iš mokykloje esančių konteinerių. 1990 m. rugsėjo mėnesį buvo gauta informacija apie mėlynes ant A ir B veidų. Ne vieną kartą buvo pranešta, kad vaikai yra užrakinti savo kambariuose ir tepa ekskrementus ant langų. Galiausiai, 1992 m. birželio 10 d., motinos reikalavimu, vaikams buvo nustatyta laikinoji globa, nes moteris pagrasino, kad jei vaikai iš jos nebus paimti, ji prieš juos panaudos fizinį smurtą. Vaikus apklaususi psichologė trims vyresnio amžiaus vaikams nustatė rimtus psichologinius sutrikimus ir pabrėžė, kad tai buvo blogiausias jos kada nors matytas nepriežiūros ir emocinės prievartos atvejis. Pareiškėjams atstovaujantis advokatas pradėjo procesą prieš vietos valdžios instituciją, reikalaudamas atlyginti žalą už aplaidumą ir nepakankamą dėmesį vaikų gerovei bei vengimą imtis veiksmingų priemonių jiems apsaugoti. 1995 m. birželio 29 d. savo sprendime lordas Browne-Wilkinson pateikė nuomonę, kad vietos valdžios institucijos neturėtų būti atsakingos už aplaidumą joms vykdant įstatymuose įtvirtintas pareigas vaiko gerovės apsaugos srityje.

Skundas

Pareiškėjai teigė, kad vietos valdžios institucijos, žinodamos apie vaikų nepriežiūrą šeimoje bei tėvų netinkamą elgesį jų atžvilgiu, nesiėmė pakankamai priemonių susidariusiai situacijai spręsti. Be to, pareiškėjai neturėjo galimybės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Tokiu būdu buvo pažeistos Konvencijos 3,6,8 ir 13 straipsnių nuostatos.

Teismo sprendimas

3 straipsnis

Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtinta viena iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių, draudžiančių bet kokį kankinimą, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą. Narės, ratifikuodamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, prisiėmė įsipareigojimą užtikrinti, kad jų jurisdikcijoje esantys asmenys nepatirs nežmoniško ar žeminančio elgesio, tame tarpe ir iš privačių asmenų. Šios priemonės turėtų užtikrinti veiksmingą apsaugą, ypač vaikų ir kitų pažeidžiamų asmenų, ir užkirsti kelią netinkamam elgesiui, apie kurį valdžios institucijos žino ar turėtų žinoti. Nebuvo ginčijama, kad keturių vaikų pareiškėjų patirta nepriežiūra ir išnaudojimas pasiekė nežmoniško ir žeminančio elgesio ribą. Vyriausybė neginčijo Komisijos išvados, kad keturių ieškovų patirtas elgesys pasiekė Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis uždraustą sunkumo lygį ir kad valstybė nevykdė savo pozityvaus įsipareigojimo suteikti pareiškėjams tinkamą apsaugą nuo nežmoniško ir žeminančio elgesio. Vietos valdžios institucijos atkreipė dėmesį į netinkamą tėvų elgesį vaikų atžvilgiu 1987 m. spalio mėnesį ir turėjo pakankamai galių tam užkirsti kelią, pavyzdžiui, paimdamos vaikus iš šeimos. Tuo tarpu vaikams buvo nustatyta skubi globa tik 1992 m. balandžio 30 d., reikalaujant jų motinai. Per visą keturių su puse metų laikotarpį vaikai gyveno savo namuose, kur, juos konsultavusio psichiatro nuomone, jie patyrė šiurpius išgyvenimus. Žalos kompensavimo taryba taip pat nustatė, kad vaikai patyrė pasibaisėtiną nepriežiūrą ilgą laikotarpį ir patyrė fizinę ir psichologinę žalą, priskirtiną smurtiniam nusikaltimui. Teismas pripažino, kad socialines paslaugas teikiantiems asmenims reikia priimti sudėtingus ir svarbius sprendimus, tuo pačiu laikantis pagarbos šeimos gyvenimui principo. Vis dėl to byla nepaliko abejonių dėl sistemos nesugebėjimo apsaugoti ieškovus nuo rimtos, ilgalaikės nepriežiūros ir piktnaudžiavimo tėvų valdžia. Atsižvelgus į tai, buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Evelina Camp ir jos kūdikis – sūnus Sofian turėjo išsikraustyti iš šeimos namų po Sofian tėvo Abbo Bourimi mirties, jam nepalikus testamento, nes Sofian tėvystė dar nebuvo nustatyta, o E. Camp su A. Bourimi dar nebuvo sudarę santuokos. Remiantis tuometiniais Olandijos teisės aktais, visą turtą paveldėjo A. Bourimi tėvai ir seserys/broliai, kurie ir įsikraustė į A. Bourimi namus po jo mirties. Vėliau Sofian tėvystė buvo pripažinta, tačiau teismo sprendimas neturėjo atgalinio poveikio, todėl ji negalėjo būti pripažinta tėvo turto paveldėtoja.

Atsižvelgęs į tai, kad A. Bourmini buvo numatęs sudaryti santuoką su E. Camp ir pripažinti Sofian savo dukra, EŽTT priėmė sprendimą, kad Sofian teisės paveldėti turtą apribojimas pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatas.

1997 m. rugsėjo mėnesį ieškovų du sūnus/vaikaičiai, gimę 1987 m. ir 1994 m., teismo sprendimu buvo apgyvendinti „Il Forteto“ vaikų globos namuose – kaip buvo informuoti nacionaliniai teismai, du iš pagrindinių vadovų ir įkūrėjų anksčiau buvo teisti už seksualinę prievartą trijų jų globojamų neįgaliųjų atžvilgiu. Prieš apgyvendinant vyresnįjį berniuką vaikų globos namuose, jis buvo patyręs seksualinę prievartą iš pedofilo socialinio darbuotojo.

EŽTT nustatė, kad minėti vadovai „labai aktyviai“ dalyvavo įgyvendinant abiejų vaikų globą ir kad, atsižvelgus į tai, jog berniukai buvo apgyvendinti „Il Forteto“, buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos (teisė į privatų ir šeimos gyvenimą).

Faktai: pirmoji pareiškėja, Dolorata Scozzari, Belgijos ir Italijos pilietė, gimusi 1960 m. ir gyvenanti Figline Valdano (Italija). Ji taip pat atstovauja savo vaikams − 13 m. amžiaus G., turinčiais dvigubą Belgijos ir Italijos pilietybę, ir 6 m. amžiaus M., turinčiam Italijos pilietybę. Antroji pareiškėja, Carmela Giunta, yra Italijos pilietė, gimusi 1939 m. ir gyvenanti Briuselyje. Iki 1998 m. pabaigos ji taip pat turėjo namus Italijoje. Ji yra pirmosios pareiškėjos motina. 1997 m. rugsėjo 9 d., esant dramatiškai situacijai pirmosios pareiškėjos namuose dėl vyro panaudoto smurto jos ir vaikų atžvilgiu, taip pat dėl vyresnio amžiaus vaiko patirtos seksualinės prievartos iš socialinio darbuotojo, Florencijos jaunimo teismas apribojo pirmosios pareiškėjos tėvų teises ir nurodė apgyvendinti vaikus Forteto bendruomenėje, netoli nuo Florencijos. Du šios bendruomenės pagrindiniai lyderiai 1985 m. buvo nuteisti dėl netinkamo elgesio trijų asmenų su negalia (mergaitės ir dviejų berniukų), gyvenančių bendruomenėje, atžvilgiu. Vienas iš jų taip pat buvo nuteistas už seksualinę prievartą. Iš teismo bylos medžiagos matyti, kad abu vyrai ir toliau ėjo atsakingas pareigas ir aktyviai dalyvavo derinant pirmosios pareiškėjos vaikų priežiūros tvarką. 1997 m. rugsėjo 9 d. Jaunimo teismas nurodė, kad pirmoji pareiškėja gali bendrauti tik su jaunesniuoju vaiku, tačiau praktiškai tokios galimybės ji neturėjo. Paskui teismas nurodė, kad jai turėtų būti teikiamos konsultacijos, rengiantis bendravimui su jaunesniuoju vaiku. Nepaisant to, jau suplanuoti apsilankymai 1998 m. liepos mėnesį buvo atšaukti. Vėliau, Jaunimo teismui 1998 m. gruodžio 22 d. priėmus sprendimą leisti bendrauti su abiem vaikais, pirmajai pareiškėjai 1999 m. balandžio 29 d. pirmą kartą buvo leista aplankyti vaikus. Antrąjį kartą moteris aplankė vaikus 1999 m. rugsėjo 9 d., tačiau po to socialiniai darbuotojai nusprendė visus apsilankymus nutraukti. Pirmoji pareiškėja pateikė skundą, jog, apribojus tėvų valdžią, vaikams nustačius globą ir juos apgyvendinus Forteto bendruomenėje, o valdžios institucijoms delsiant suteikti jai teisę lankyti vaikus bei vėliau sudarius galimybę aplankyti vaikus tik du kartus, buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos. Antroji pareiškėja taip pat teigė, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, nes valdžios institucijos nesvarstė galimybės jai paskirti anūkų priežiūrą, taip pat delsė organizuoti su jais pasimatymus.

Teisė: Vyriausybės pirminiai prieštaravimai. Italijos Vyriausybė ginčijo, pirma, pirmosios pareiškėjos teisę veikti savo vaikų vardu. Ji taip pat teigė, kad Belgijos Vyriausybė neturėjo įstoti į bylą tik dėl to, jog vyresnysis vaikas yra Belgijos pilietis. EŽTT pateikė nuomonę, kad nepilnamečiai galėtų kreiptis į EŽTT net (ar ypač) kai jie yra atstovaujami motinos, tarp kurios ir valdžios institucijų yra kilęs ginčas. Jis atkreipė dėmesį, jog, kilus konfliktui dėl nepilnamečio interesų tarp biologinių vaiko tėvų ir asmens, kuris, valdžios institucijų sprendimu, buvo paskirtas vaiko globėju, kyla pavojus, kad kai kurie iš šių interesų niekada nebus ginami teisme, ir kad nepilnamečiui tokiu būdu bus atimta galimybė veiksmingai ginti savo teises, įtvirtintas Konvencijoje. Taigi, nors motinai buvo apribotos tėvų teisės, jos, kaip biologinės motinos, padėties pakako, kad jai būtų suteikti reikiami įgaliojimai kreiptis į EŽTT vaikų vardu, siekiant apsaugoti jų interesus. Atsižvelgus į tai, Vyriausybės išankstiniai prieštaravimai buvo atmesti ir dėl pirmosios pareiškėjos vaikų locus standi (teisės pareikšti ieškinį), ir dėl Belgijos Vyriausybės įstojimo į bylą.

Konvencijos 8 straipsnis (pirmosios pareiškėjos tėvų valdžios apribojimas ir vaikų paėmimas iš šeimos). EŽTT atkreipė dėmesį, kad pirmosios pareiškėjos šeimyninė padėtis stipriai pablogėjo 1994 m. Labai didelį neigiamą vaidmenį suvaidino jos buvęs sutuoktinis. Bylos medžiaga parodė, kad būtent jis didžia dalimi buvo atsakingas už smurtinę atmosferą šeimoje dėl naudojamos prievartos vaikų ir buvusios sutuoktinės atžvilgiu. Tačiau pažymėtina ir tai, kad net nutraukusi santuoką su buvusiu vyru pirmoji pareiškėja turėjo sunkumų prižiūrėdama savo vaikus (neuropsichiatrai pateikė išvadą, kad pirmoji pareiškėja turėjo asmenybės sutrikimų ir nesugebėjo suvaldyti sudėtingos savo šeimos situacijos). Be to, problemą apsunkino ir vyresniojo vaiko patirta sunki trauma dėl socialinio darbuotojo seksualinės prievartos jo atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai EŽTT priėmė sprendimą, jog valdžios institucijų intervencija į šeimą buvo pagrįsta svarbiomis ir tinkamomis priežastimis ir buvo pateisinama, siekiant apsaugoti vaikų interesus. Taigi Konvencijos 8 straipsnio pažeidimų nėra.

Išvada: pažeidimų nėra (vienbalsiai).

Konvencijos 8 straipsnis (pirmosios pareiškėjos bendravimas su vaikais). Teismas nusprendė, kad, visų pirma, 1997 m. rugsėjo 9 d. sprendimas uždrausti bet kokį pirmosios pareiškėjos kontaktą su vyresniuoju sūnumi nebuvo pagrįstas svariais argumentais. Vaikas iš tiesų išgyveno labai sunkią ir skaudžią patirtį, tačiau tokia radikali priemonė kaip visiškas ryšių su motina nutraukimas galėjo būti pateisinama tik esant išimtinėms aplinkybėms. Nors susidariusios aplinkybės, kurios pakenkė šeimos gyvenimui ir vaikų vystymuisi pateisina sprendimą vaikams nustatyti laikinąją globą, sunki pirmosios pareiškėjos šeimos situacija nepateisina ryšių su vyresniuoju vaiku nutraukimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors 1997 m. rugsėjo 9 d. sprendimu buvo numatyta organizuoti susitikimus su jaunesniuoju sūnumi, nieko daugiau nebuvo padaryta iki 1998 m. kovo 6 d., kai Florencijos Jaunimo teismas galiausiai nusprendė pareikalauti, kad, prieš susitikdama su sūnumi, motina praeitų parengiamuosius kursus. Tačiau po to nieko neįvyko, o prieš dvi dienas iki 1998 m. liepos 8 d. turėjusio įvykti pirmojo vizito Jaunimo teismas, tenkindamas prokuroro, pradėjusio ikiteisminį tyrimą dėl vaikų tėvo veiksmų, prašymą, priėmė sprendimą sustabdyti vizitus, kurie jau buvo suplanuoti. Buvo sunku nustatyti pagrindą, kuriuo remiantis Jaunimo teismas priėmė tokį griežtą ir drastišką sprendimą, nes prokuroro prašymas buvo pagrįstas tik tikimybe, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, kad tyrimo apimtys gali išsiplėsti, jei bus įtraukta motina. EŽTT priėjo prie išvados, kad prokuroras ir Jaunimo teismas veikė neatsakingai. Vėliau, nepaisant Jaunimo teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimo atnaujinti apsilankymus iki 1999 m. kovo 15 d., pirmasis vizitas neįvyko iki 1999 m. balandžio 29 d. Dar daugiau, nebuvo įrodyta, kad tai buvo reguliaraus ir dažno bendravimo, skirto atkurti motinos ir vaikų tarpusavio santykius, pradžia. Jokiu būdu nebuvo galima tikėtis, kad tęstinis atskyrimas padės atkurti šeimos ryšius, kurie jau buvo patyrę sunkumų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo pirmojo vizito socialiniai darbuotojai suvaidino didžiulį vaidmenį įgyvendinant Jaunimo teismo sprendimus ir susiformavo neigiamą požiūrį į pirmąją pareiškėją, nors tam, Teismo nuomone, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo (pavyzdžiui, Teismas, atidžiai išnagrinėjęs vizitų vaizdo ir garso įrašus, nustatė, kad tiek vizitai, tiek jų pasekmės buvo daug mažiau neigiamos nei tai savo ataskaitose nurodė socialiniai darbuotojai). Socialinių darbuotojų pasirinktas susidariusios situacijos sprendimo būdas prisidėjo prie pirmosios pareiškėjos ir jos vaikų tarpusavio santykių nutraukimo ir sukėlė riziką, kad tokie santykiai išliks visam laikui. Faktas, kad nuo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimo priėmimo įvyko tik du susitikimai su vaikais (praėjus vieneriems su puse metų nuo išsiskyrimo), turėjo paskatinti Jaunimo teismą ištirti sudaryto plano vykdymo vėlavimo priežastis, tačiau jis tiesiog pritarė socialinių darbuotojų neigiamoms išvadoms, neatlikdamas jokios vertingos faktų analizės. Atsižvelgus į tai, šiuo klausimu buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos.

Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).

Konvencijos 8 straipsnis (sprendimas apgyvendinti vaikus Forteto bendruomenėje). Teismas atkreipė dėmesį, kad Forteto bendruomenės pagrindiniai vadovai ir steigėjai 1985 m. buvo nuteisti dėl netinkamo elgesio ir seksualinės prievartos prieš tris neįgalius bendruomenėje gyvenančius asmenis. Teismas nepaprašė pateikti nuomonę apie Forteto bendruomenę ar nuomonę apie šios bendruomenės siūlomų paslaugų vaikams kokybę. Tai, kad du bendruomenės nariai 1985 m. buvo nuteisti ir toliau ėjo atsakingas pareigas negalėjo būti traktuotina kaip nepavojinga, todėl buvo būtina išsamiai ištirti konkrečią pareiškėjos vaikų situaciją. EŽTT pažymėjo, kad, priešingai nei tvirtino Vyriausybė, byloje esanti medžiaga parodė, jog abu vadovai aktyviai veikė auklėjant pirmosios pareiškėjos vaikus. Teismo abejones dar labiau sustiprino faktas, kad, remiantis Vyriausybės pateiktas duomenimis, Jaunimo teismas žinojo apie dviejų bendruomenės narių teistumus, kai priėmė sprendimą dėl pirmosios pareiškėjo vaikų (tiesa ir tai, kad nė vienas iš jų nuo 1985 m. nepadarė daugiau jokių kitų nusikaltimų). Kitas veiksnys buvo vyresniojo vaiko praeityje patirta seksualinė prievarta. Dėl šių dviejų veiksnių (vyresniojo vaiko anksčiau patirta seksualinė prievarta ir kriminalinė dviejų bendruomenės vadovų praeitis) yra suprantamas pirmosios pareiškėjos susirūpinimas dėl vaikų apgyvendinimo Forteto bendruomenėje. Be to, pažymėtina, kad valdžios institucijos nė karto nepaaiškino pareiškėjai, kodėl, nepaisant vyrų teistumo, vaikų apgyvendinimas Forteto bendruomenėje nesukėlė problemų. Tėvai neturėtų, kaip tai buvo šioje byloje, būti verčiami tiesiog pritarti sprendimui vaikus apgyvendinti bendruomenėje, kurios vadovai anksčiau buvo teisti už netinkamą elgesį ir seksualinę prievartą. Situaciją apsunkino dvi grupės aplinkybių. Pirma, paaiškėjo, kad kai kurie Il Forteto bendruomenės vadovai, tame tarpe ir vienas iš dviejų vyrų, nuteistų 1985 m., prisidėjo prie Florencijos Jaunimo teismo priimto sprendimo leisti pirmajai pareiškėjai bendrauti su savo vaikais įgyvendinimo vilkinimo ir trukdymo. Antra, remiantis turima medžiaga, vaikai buvo įtakojami Forteto bendruomenės vadovų, vienas kurių buvo 1985 m. nuteistas vyras. Ši įtaka buvo daroma, siekiant atitolinti berniukus, ypač vyresnio amžiaus, nuo jų motinos. Teismo nuomone, faktai parodė, kad Forteto bendruomenės vadovai, atsakingi už pirmosios pareiškėjos vaikų priežiūrą, padėjo atitolinti Jaunimo teismo sprendimo dėl motinos bendravimo su vaikais įgyvendinimą. Be to, nebuvo žinoma, kas iš tiesų prižiūrėjo vaikus Forteto bendruomenėje. Tokia padėtis turėjo paskatinti Jaunimo teismą padidinti priežiūrą. Tačiau jis to nepadarė. Praktiškai vadovai dirbo bendruomenėje, kuriai buvo suteikta plati veiksmų laisvė, o jų veiklos atitinkamos valdžios institucijos faktiškai neprižiūrėjo. Be to, praktika parodė, kad kai vaikai pasilikdavo šios bendruomenės globoje, daugelis iš jų niekada nesugrįžo į savo tikrąsias šeimas už bendruomenės ribų. Atsižvelgdamas į tai, Teismas priėjo prie išvados, kad nebuvo pateisinamos priežasties nenustatyti pirmosios pareiškėjos vaikams globos termino, ypač turint omeny, kad tai pažeidė atitinkamas Italijos teisės aktų nuostatas. Svarbu tai, kad nenustatytas globos terminas, neigiama asmenų, atsakingų už vaikų priežiūrą Forteto bendruomenėje, įtaka kartu su socialinių darbuotojų požiūriu ir elgesiu vedė link vaikų negrįžtamo atskyrimo nuo motinos ir ilgalaikės integracijos į Forteto bendruomenę. Todėl, atsižvelgiant į anksčiau minėtas aplinkybes, vaikų apgyvendinimas Forteto bendruomenėje neatitiko Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).

Konvencijos 8 straipsnis (antrosios pareiškėjos padėtis). Teismas pažymėjo, kad, remiantis bylos medžiaga, antrajai ieškovei būtų buvę labai sunku tinkamai prižiūrėti vaikus (anūkus). Atsižvelgus į tai, valdžios institucijų sprendimas nepatikėti vaikų priežiūros antrajai pareiškėjai buvo pagrįstas net ir pastarajai persikėlus gyventi į Italiją. Dėl antrosios pareiškėjos ir vaikų tarpusavio santykių Teismas pažymėjo, kad moters elgsena iš pradžių buvo nenuosekli. Ji, nepaisydama Florencijos Jaunimo teismo 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimo, jog bendravimas su vaikais turėtų prasidėti iki 1999 m. kovo 15 d., su vaikais ryšio neužmezgė, ir tiesiog laukė, kad apie tai praneštų socialiniai darbuotojai. Nors EŽTT neįtikino Vyriausybės paaiškinimas dėl Jaunimo teismo sprendimo antrosios pareiškėjos atžvilgiu įgyvendinimo vilkinimo, jis atsižvelgė, kad pareiškėja nepateikė jokio svaraus paaiškinimo dėl savo neveikimo po teismo nustatyto termino pabaigos ir nepranešė atitinkamoms institucijoms apie savo išvykimą į Belgiją. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT pateikė išvadą, kad Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, kiek tai susiję su antrąją pareiškėja, nebuvo pažeistos.

Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).

Konvencijos 3 straipsnis. Nors tai, kad kai kurie pirmojo pareiškėjo pateikti liudininkų parodymai sukėlė susirūpinimą, o Vyriausybė neginčijo jų realumo, EŽTT sutiko su Komisijos nuomone, kad byloje nėra duomenų, kurie parodytų, jog su vaikais Forteto bendruomenėje buvo elgiamasi pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Taip pat pažymėtina, kad pirmoji pareiškėja nepateikė baudžiamojo ieškinio dėl atitinkamų valdžios institucijų veiksmų. Taigi Konvencijos 3 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).

Protokolo Nr. 1 2 straipsnis. EŽTT atkreipė dėmesį, kad, remiantis bylos medžiaga, pirmosios pareiškėjos vyresnysis sūnus pradėjo lankyti mokyklą netrukus po jo apgyvendinimo Il Forteto bendruomenėje. Jaunesnysis vaikas buvo tik ką pradėjęs lankyti darželį. Be to, priimdamas sprendimą dėl Il Forteto bendruomenės įtakos vaikų auklėjimui Teismas rėmėsi savo išvadomis dėl vaikų apgyvendinimo toje bendruomenėje. Atsižvelgus į tai, Protokolo Nr. 1 2 straipsnio pažeidimo nenustatyta.

Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).

Du 11 metų amžiaus berniukai tris savaites dalyvavo viešuose teismo posėdžiuose suaugusiųjų teisme dėl kūdikio žmogžudystės, kurią jie įvykdė būdami 10 metų amžiaus. Šiai bylai viešosios informacijos priemonės ir visuomenė skyrė ypatingai didelį dėmesį. Vaikai buvo nuteisti už žmogžudystę.

EŽTT priėjo prie išvados, kad berniukams nebuvo užtikrintas nešališkas teismo procesas, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Turėjo būti įvertintas vaiko, kaltinamo nusikaltimo padarymu, amžius, branda ir intelektiniai bei emociniai gebėjimai. Abu berniukai po įvykdyto nusikaltimo kentėjo nuo potrauminio streso, be to, baiminosi teismo proceso, todėl negalėjo susikoncentruoti. Karūnos Teismo formalumas ir ritualai turėjo būti gąsdinantys, be to, pakeltas teisiamųjų suolas taip pat padidino jų diskomfortą. Nebuvo panašu, kad jie būtų jautęsi galį bendrauti su savo advokatais teismo salėje ar už teismo salės ribų. Teismas priėjo prie išvados, kad nebuvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos kiek tai susiję su ieškovų amžiumi (nebuvo visai Europai vieningo minimalaus amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, standarto) ar teismo proceso trukme bei viešumu.

„Sunkaus charakterio“ 9 metų amžiaus berniukui patėvis keletą kartų smarkiai sudavė rykšte. Tai vaikui sukėlė skausmą, o ant vaiko kūno paliko kraujosruvas. Patėvis buvo patrauktas atsakomybėn už smurtą, sukėlusį fizinius sužalojimus, tačiau buvo išteisintas, nes tuometiniai Anglijos teisės aktai leido „protingą baudimą“.

EŽTT išsakė nuomonę, kad vaikai turi būti ypatingai saugomi, ir tokia forma, kuri sulaikytų nuo netinkamo elgesio jų atžvilgiu. Jis priėjo prie išvados, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, o Anglijos teisės aktai nepakankami gynė berniuką.

Atsižvelgus į Teismo sprendimus, visose Didžiosios Britanijos mokyklose buvo uždraustos fizinės bausmės.

Mirus motinai ir jai nepalikus testamento ieškovas negalėjo teisėtai paveldėti motinos ūkio, nes buvo nesantuokinis vaikas. Nors jis ūkyje dirbo iki jam sukako 23 metai, visą ūkį paveldėjo jo jaunesnysis brolis. Ieškovas iš brolio gavo tik mažą žemės dalį, kurią motina norėjo jam palikti.

EŽTT, atkreipdamas dėmesį, kad ieškovas neprieštaravo minėtam sprendimui tik todėl, kad neturėjo vilties gauti daugiau žemės, pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos 14 straipsnio nuostatos sutinkamai su Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis.

Netekėjusi belgė moteris pateikė ieškinį, kad ji ir jos duktė Aleksandra negalėjo pasinaudoti ištekėjusioms moterims ir jų vaikams suteikta teise: ji turėjo kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo (kai tuo tarpu ištekėjusios moterys galėjo pasiremti vaiko gimimo liudijimu); ši aplinkybė apribojo jos galimybę testamentu palikti dukrai savo turtą ir teisinių ryšių tarp vaiko ir motinos šeimos, jos senelės ir tetos, nustatymą. Tik ištekėdama ir įsivaikindama Aleksandrą (ar įsivaikindama) ji galėjo užsitikrinti, kad dukra turės tokias pačias teises kaip ir teisėtas vaikas.

EŽTT nustatė, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatos dėl būtinybės Aleksandrai nustatyti tėvystę (motinos), nepakankamų teisinių ryšių su jos mamos šeima, paveldėjimo problemos ir jos mamos teisės pasirinkti kaip disponuoti savo turtu. Teismo sprendimo priėmimo metu Belgijos Parlamente jau buvo pradėtas svarstyti teisės aktas skirtumams tarp vedusių tėvų ir nevedusių tėvų vaikų traktavimo panaikinti.