2-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl nepriklausomų nacionalinių žmogaus teisių institucijų vaidmens, skatinant ir saugant vaiko teises“ priimtas 2002 m. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų turinį.

Konvencijos 4 straipsnis numato, jog valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti.

Nepriklausomos nacionalinės žmogaus teisių institucijos atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant Konvenciją, todėl Komitetas mano, jog valstybių dalyvių įsipareigojimai, prisiimti ratifikuojant Konvenciją, apima ir tokių institucijų, galinčių užtikrinti ir įgyvendinti vaiko teises, steigimą bei veiklos efektyvumo priežiūrą.

Nors nepriklausomos žmogaus teisių institucijos turėtų ginti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų teises, vaikų, kaip labiau pažeidžiamos socialinės grupės, teisėms ginti turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Visuomenėje retai kada atsižvelgiama į vaikų nuomonę, o norėdami kreiptis į jų teises ginančias teisėsaugos ar kitas institucijas vaikai dažnai susiduria su įvairiomis kliūtimis. Neturėdami balso teisės vaikai negali konstruktyviai dalyvauti politiniuose procesuose ar daryti įtakos valdžios priimamiems sprendimams.

Net ir turėdamos ribotus išteklius, valstybės turėtų juos kuo efektyviau paskirstyti. Vaiko teisių apsauga turi būti prioritetinė sritis, o visos nacionalinės žmogaus teisių institucijos bendradarbiautų ir efektyviai spręstų kylančias problemas. Kad žmogaus teisių institucijos galėtų veikti efektyviai ir nepriklausomai, svarbu užtikrinti atitinkamą jų finansavimą (tai turėtų būti valstybių pareiga), kvalifikuotą personalą, patalpas darbui bei laisvę nuo finansinės kontrolės formų, galinčių turėti įtakos institucijų nepriklausomumui.

Nacionalinės žmogaus teisių institucijos, siekdamos geriausiai atstovauti žmonių interesams, turėtų bendradarbiauti ir su kitomis įvairaus pobūdžio institucijomis: žmogaus ar vaiko teises ginančiomis, kovojančiomis prieš diskriminaciją nevyriausybinėmis organizacijomis, įvairiomis vaikų bei jaunimo organizacijomis, profesinėmis sąjungomis, socialinėmis bei profesinėmis organizacijomis (gydytojų, teisininkų, žurnalistų, mokslininkų ir kt.), universitetais, ekspertais (įskaitant vaiko teisių ekspertus) ir kt.

Ne mažiau svarbu, kad tokios institucijos turėtų teisę atlikti tyrimus, nagrinėti individualius skundus ar peticijas, pateiktas vaikų vardu ar tiesiogiai pačių vaikų bei imtis visų reikalingų priemonių savo funkcijoms įgyvendinti. Institucijos taip pat turėtų imtis reikalingų priemonių padėti vaikams, kai su jais susijusios bylos nagrinėjamos teisminėse instancijose, taip pat ginti vaikų interesus teisme savo iniciatyva institucijos vardu ar pateikti nuomonę bylose, kuriose sprendžiami klausimai, susiję su žmogaus teisėmis.

Svarbu paminėti, kad institucijos turėtų būti fiziškai pasiekiamos vaikams, ypač labiausiai pažeidžiamoms jų grupėms – t.y. tautinėms mažumoms, pabėgėlių ir migrantų vaikams, neįgaliems, elgetaujantiems, skurde gyvenantiems, taip pat specialiųjų poreikių turintiems, įkalinimo įstaigose esantiems vaikams. Žmogaus teisių institucijoms taip pat tenka svarbus vaidmuo užtikrinti Konvencijos 12 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusiais klausimais. Labai svarbu, kad institucijos tiesiogiai kontaktuotų su vaikais, jie būtų įtraukti sprendžiant aktualius klausimus ar konsultuotų kaip patariamoji institucija (pavyzdžiui, siekiant palengvinti vaikų dalyvavimą, gali būti sukurta patariamoji vaikų taryba). Žmogaus teisių institucijos turi turėti teisę teikti nepriklausomas ataskaitas dėl vaiko teisių padėties šalyje tiek visuomenei, tiek kompetentingoms valstybės institucijoms. Valstybės, šios Konvencijos dalyvės, turėtų užtikrinti, kad:

  • Būtų sprendžiami vaiko teisių pažeidimo atvejai, esant asmens skundui ar tokiais atvejais, kai vaiko teisių apsaugos institucijos imasi veiksmų savo iniciatyva;
  • Būtų atliekami tyrimai sprendžiant vaiko teisių apsaugos klausimus;
  • Būtų rengiamos bei visuomenei pateikiamos nuomonės, rekomendacijos bei ataskaitos (valdžios institucijų prašymu ar savo iniciatyva) visais su vaiko teisių apsauga susijusiais klausimais;
  • Būtų stebimas vaiko teisių apsaugą įtvirtinančių teisės aktų adekvatumas ir efektyvumas taikant juos praktikoje;
  • Būtų skatinamas nacionalinių teisės aktų derinimas su Vaiko teisių konvencija, jos papildomais protokolais bei kitais tarptautiniais žmogaus teisių instrumentais, susijusiais su vaiko teisių apsauga, taip pat skatinamas šių teisės aktų įgyvendinimas teikiant rekomendacijas valstybiniams ir privatiems subjektams;
  • Būtų užtikrinama, kad kuriant ekonominę politiką bei nustatant šalies ūkio ir plėtros planus būtų atsižvelgta ir į vaikų teises;
  • Būtų atliekama valstybės institucijų veiksmų stebėsena įgyvendinant vaiko teises, siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkama informacija, reikalinga vaiko teisių apsaugos sistemai tobulinti;
  • Būtų skatinamas prisijungimas prie tarptautinių žmogaus teisių dokumentų ar jų ratifikavimas;
  • Atsižvelgiant į Konvencijos 3 straipsnį, būtų užtikrinta, kad imantis bet kokių su vaikais susijusių veiksmų, būtų skiriamas pakankamas dėmesys vaiko interesams pradedant įstatymų leidybos procesu ir baigiant jų įgyvendinimu;
  • Atsižvelgiant į Konvencijos 12 straipsnį, vaikai turėtų galimybę reikšti savo nuomonę, sprendžiant su jų teisėmis susijusius klausimus;
  • Būtų skatinamas nevyriausybinių vaiko teises ginančių organizacijų, įskaitant ir vaikų organizacijas, dalyvavimas sprendžiant klausimus, susijusius su nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų tobulinimu;
  • Visuomenė būtų skatinama domėtis vaiko teisėmis. Siekiant šio tikslo svarbu bendradarbiauti su žiniasklaida, vykdyti ar remti mokslinius tyrimus bei šviečiamąją veiklą šioje srityje;
  • Atsižvelgiant į Konvencijos 42 straipsnį, tinkamais ir veiksmingais būdais būtų atkreiptas valdžios institucijų, įstaigų bei visuomenės dėmesys į Konvencijos nuostatas;
  • Būtų teikiama pagalba kuriant programas vaiko teisių mokymui, tyrimams ir integracijai mokykloms, universitetams bei profesionalams;
  • Būtų vykdomas švietimas žmogaus (ypač vaiko) teisių srityje, siekiant skatinti bendrą supratimą apie vaiko teisių svarbą;
  • Būtų imamasi teisinių priemonių ginant vaiko teises, esant reikalui vaikams suteikiama teisinė pagalba;
  • Būtų skatinama mediacija ar taikinimas prieš perduodant bylas teisminiam nagrinėjimui;

Valstybės, šios Konvencijos dalyvės, teikdamos ataskaitas komitetui, turėtų pateikti išsamią informaciją apie pagrindines nacionalinių žmogaus teisių institucijų veiklos sritis bei teisinius veiklos pagrindus. Rengdamos ataskaitas valstybės turėtų konsultuotis su nepriklausomomis žmogaus teisių institucijomis, tačiau, gerbdamos nepriklausomą šių institucijų vaidmenį, neturėtų įpareigoti institucijų rengti ataskaitas ar įtraukti jų į valstybines delegacijas, kai Komitetas svarsto ataskaitas.

Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus, kurie privalo būti visiškai įgyvendinti. Nacionalinių žmogaus teisių institucijų vaidmuo – atlikti nepriklausomą reikalavimų laikymosi stebėseną bei įvertinti daromą pažangą įgyvendinant vaiko teises. Labai svarbu, kad žmogaus teisių institucijos išliktų nepriklausomos bei galėtų laisvai nustatyti savo veiklos sritis.

Taip pat svarbu, kad nacionalinės žmogaus teisių gynimo institucijos glaudžiai bendradarbiautų su nevyriausybinėmis organizacijomis. Nacionalinės žmogaus teisių institucijos taip pat skatinamos dalintis gerąja praktika ir bendra patirtimi regioniniu bei tarptautiniu lygmeniu, taip pat bendradarbiauti su atitinkamomis nacionalinėmis, regioninėmis bei tarptautinėmis institucijomis vaiko teisių klausimais.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org

3-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl ŽIV/AIDS ir vaiko teisių“ priimtas 2003 m. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

ŽIV/AIDS mastas drastiškai plinta pasaulyje, dėl šios ligos miršta milijonai vaikų, dar daugiau jų yra paveikiami šiai ligai plintant jų šeimose ar bendruomenėse. ŽIV/AIDS – ne tam tikrų valstybių, bet viso pasaulio problema. Daugelyje pasaulio vietų infekuotieji ŽIV ar sergantys AIDS – 15 – 24 metų ar jaunesni asmenys. Neretai moterys, nežinodamos, kad yra infekuotos, užkrečia ŽIV ir savo vaikus. Visos valstybės, siekdamos kontroliuoti kylančias ligos pasekmes turi imtis suderintų ir tikslingų veiksmų: kurti strategijas, priimti įstatymus bei programas, skirtas stabdyti ŽIV plitimą nacionaliniu bei tarptautiniu mastu.

Nors ŽIV/AIDS dažniausiai suvokiama kaip žmogaus sveikatos problema, ji apima daug platesnį klausimų spektrą ir paveikia vaikų pilietines, politines, ekonomines, socialines bei kultūrines teises. Rūpinantis ŽIV/AIDS prevencija bei gydimu svarbiausia vadovautis Konvencijoje įtvirtintais nediskriminavimo (2 str.), vaiko interesų prioriteto (3 str.), teisės gyventi ir vystytis (6 str.), teisės būti išklausytam (12 str.) principais. Diskriminaciją neretai patiria su ŽIV infekuotais tėvais gyvenantys vaikai, nes manoma, kad jie – taip pat infekuoti. ŽIV bei AIDS prevencijos, slaugos bei gydymo programos iš esmės kuriamos suaugusiems, todėl, siekiant užtikrinti, kad vaiko teisės įgyvendinamos tinkamai, svarbu minėtas programas pritaikyti vaikams.

Dažniau yra pažeidžiamos mergaičių teisės (ypač dėl priverstinių ar ankstyvų santuokų), joms kyla didesnė grėsmė užsikrėsti ŽIV. Komitetas pabrėžia, kad svarbiausia – didinti žmonių sąmoningumą, kalbėti apie ŽIV/AIDS poveikį jų gyvenimams, įtraukti užsikrėtusius bei sergančius kuriant bei vystant kovos su ŽIV/AIDS programas, formuojant strategijas. Šiuo atveju turėtų būti ypač skatinamas vaikų dalyvavimas šviečiant savo bendraamžius tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Dalijimasis patirtimi su bendraamžiais labai svarbus tiek skatinant prevenciją, tiek mažinant diskriminaciją.

 Galima teigti, kad ŽIV/AIDS paveikia vaikų gyvenimus, kai:

  • Patys vaikai yra infekuoti ŽIV.
  • Vaikai netenka tėvų, globėjų ar mokytojų arba kai jų šeimoje ar bendruomenėje jaučiama įtampa dėl ŽIV.
  • Vaikai priklauso didesnės rizikos grupei ir yra linkę užsikrėsti ŽIV (vartoja narkotikus, turi nesaugių lytinių santykių ir kt.).

Komitetas nurodo nemažai kliūčių (kultūrinių, struktūrinių bei finansinių), trukdančių efektyviai vykdyti ŽIV/AIDS prevenciją. Pabrėžiama, kad prevencija, priežiūra, gydymas bei parama turėtų būti svarbiausi elementai, siekiant veiksmingai kovoti su ŽIV/AIDS.

Skatinant prevenciją labai svarbu, kad vaikui, atsižvelgiant į jo amžių bei gebėjimus, būtų prieinama visa informaciją, kuri padėtų formuoti požiūrį į seksualumą, skatintų elgtis atsakingai, siekiant išvengti ŽIV. Komitetas pabrėžia, kad siekiant efektyviai vykdyti ŽIV/AIDS prevenciją valstybės dalyvės skatinamos susilaikyti nuo cenzūros, neskleisti klaidingos su ŽIV/AIDS poveikiu sveikatai susijusios informacijos, įskaitant lytinį švietimą.

Nustatyta, kad dialogas su bendruomene, šeima, bendraamžių konsultacijos bei „gyvenimo įgūdžių“ ugdymas mokyklose, įskaitant požiūrio į seksualumą bei sveiką gyvenimo būdą formavimą, yra naudingi tiek mergaitėms tiek berniukams, tačiau, norint pasiekti skirtingas vaikų grupes, reikalingos skirtingos priemonės. Siekiant vykdyti veiksmingas ŽIV/AIDS kampanijas, būtina reguliariai stebėti bei vertinti jų veiksmingumą.

Komitetas pabrėžia vaikų švietimo svarbą, siekiant geriau suprasti ŽIV/AIDS, išvengti neigiamo požiūrio į šia liga sergančius asmenis, padėti patiems apsisaugoti nuo galimos infekcijos. Pažymėtina, kad pradinis ugdymas turi būti prieinamas visiems vaikams, nesvarbu, ar jie yra infekuoti, ar netekę abiejų tėvų, ar kitaip paveikti ŽIV/AIDS. Valstybės dalyvės taip pat turėtų pasirūpinti, kad mokyklose netrūktų kvalifikuotų švietimo specialistų.

Pastebima, kad vaikai bei paaugliai yra labiau linkę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, jei šioje srityje dirbantys asmenys yra palaikantys bei draugiški. Labai svarbu, kad būtų gerbiama vaiko teisė į privatumą, paaugliams būtų suteikiama informacijos apie ŽIV, suteikiama galimybė nemokamai išsitirti dėl infekcijos, pasiūloma nemokama ar nebrangi kontracepcija, sveikatos problemų, susijusių su ŽIV/AIDS gydymas. Svarbu pasirūpinti, kad visos paslaugos būtų prieinamos ir neįgaliems vaikams, vietiniams gyventojams (čiabuviams), tautinėms mažumoms, gyvenantiems kaimo vietovėse, skurde, ar tiems, kurie dėl įvairių priežasčių yra atskirti nuo visuomenės.

Komitetas pabrėžia, kad valstybės neturėtų nustatyti vaikams privalomų patikrinimų dėl ŽIV/AIDS. Tokie tyrimai turi būti atliekami tik gavus vaiko ar jo tėvų (globėjų) sutikimą (priklausomai nuo vaiko amžiaus). Atliktų tyrimų rezultatai be vaiko sutikimo neturi būti atskleisti tretiesiems asmenims, įskaitant ir vaiko tėvus.

Neretai motinos perduoda ŽIV savo vaikams nėštumo metu, gimdydamos ar maitindamos krūtimi. Siekiant išvengti tokių situacijų, svarbu besilaukiančias motinas, infekuotas ŽIV, aprūpinti reikiamais vaistais, mažinančiais tikimybę perduoti virusą savo naujagimiui. Taip pat svarbu suteikti informacijos apie naujagimių maitinimo alternatyvas ir, jei reikia, teikti paramą bei pagalbą infekuotoms moterims, jų kūdikiams bei šeimoms.

Atsižvelgdamos į Konvencijos 24 straipsnį, valstybės dalyvės neturėtų toleruoti praktikos, darančios neigiamą poveikį vaikų sveikatai. Su sergančiais vaikais neturėtų būti atliekami tyrimai, kol jie nėra išbandyti su suaugusiais.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikams, dėl AIDS netekusiems tėvų. Būtina vaikams suteikti teisinę pagalbą, socialinę apsaugą, apsaugoti juos nuo diskriminacijos, užtikrinti, kad būtų įgyvendinta jų teisė į mokslą, sveikatos priežiūrą, būstą, saugią aplinką. Svarbu užtikrinti galimybę vaikams likti gyventi kartu su kitais šeimos nariais ar giminaičiais. Jei yra poreikis, tokiems vaikams turėtų būti teikiama finansinė ir kitokio pobūdžio parama. Itin svarbu apsaugoti vaikus, kad jie netaptų seksualinio bei ekonominio išnaudojimo ar smurto aukomis.

Komitetas atkreipia dėmesį, kad piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais ar kitomis medžiagomis mažina vaikų gebėjimą kontroliuoti savo seksualinį elgesį, dėl ko padidėja galimybė užsikrėsti ŽIV. Galimybę užsikrėsti taip pat didina nesterilių adatų naudojimas leidžiantis narkotines ar kitokias medžiagas. Valstybės skatinamos rengti bei įgyvendinti programas, kuriomis siekiama apsaugoti vaikus nuo kvaišalų naudojimo, o jais piktnaudžiaujantiems užtikrinti paramą ir gydymą.

Komitetas rekomenduoja valstybėms tiek nacionaliniu, tiek vietos mastu įgyvendinti programas bei strategijas, orientuotas į vaiką ir pagrįstas vaiko teisių prioriteto principu. Taip pat svarbu tinkamai paskirstyti ir panaudoti finansinius, techninius bei žmogiškuosius išteklius, pasitelkti tarptautinį bendradarbiavimą.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://daccess-dds-ny.un.org/

4-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl paauglių sveikatos ir vystymosi Vaiko teisių konvencijos kontekste“ priimtas 2003 m. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

Paauglystė – tai vaiko vystymosi laikotarpis, pasižymintis sparčių fizinių bei socialinių pokyčių gausa, įskaitant lytinę brandą; jos metu laipsniškai ugdomi vaiko gebėjimai elgtis kaip suaugusiajam, prisiimti naujas atsakomybes, reikalaujančias naujų žinių bei įgūdžių. Nors apskritai kaip gyventojų grupė paaugliai yra sveiki, tačiau dėl jų pažeidžiamumo, visuomenės (įskaitant jų bendraamžius) spaudimo, kyla įvairių pavojų, galinčių neigiamai paveikti paauglių sveikatą bei vystymąsi.

Paaugliai iki 18 metų gali naudotis visomis Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis. Atsižvelgiant į didėjančius gebėjimus jiems turi būti užtikrinamos specialios apsaugos priemonės. Komitetas pažymi, kad valstybės, įgyvendindamos įsipareigojimus, įtvirtintus Konvencijoje, ne visada skiria pakankamai dėmesio specifiniams klausimams, susijusiems su paauglių sveikata bei jų vystymusi.

Komitetas neapsiriboja siauromis sąvokų „sveikata“ ir „vystymasis“ reikšmėmis, įtvirtintomis 6 bei 24 Konvencijos straipsniuose. Vienas šio komentaro tikslų yra nustatyti pagrindines žmogaus teises, kurias reikia stiprinti ir saugoti, siekiant užtikrinti galimybę paaugliams pasiekti aukščiausią įmanomą sveikatos, vystymosi lygį, pasiruošti pilnametystei ir prisiimti konstruktyvų vaidmenį savo bendruomenėje ir visuomenėje. Konvencija įtvirtina tėvų ar kitų už vaiką atsakingų asmenų teises bei pareigas. Viena iš pareigų – atkreipti dėmesį į paauglių nuomonę, atsižvelgiant į jų amžių bei brandą, kurti saugią ir palankią aplinką, kurioje paauglys galėtų vystytis, jaustis visaverčiu šeimos nariu bei naudotis savo teisėmis.

Valstybės dalyvės nacionaliniuose teisės aktuose turėtų nustatyti minimalų amžių (vienodą berniukams ir mergaitėms) santuokai, sutikimui lytiškai santykiauti, būti gydomam be tėvų sutikimo. Ankstyva santuoka bei nėštumas yra svarbūs veiksniai, darantys įtaką paauglių seksualinei sveikatai. Kai kuriose šalyse tiek įstatymuose įtvirtintas minimalus, tiek faktinis santuokos amžius yra labai žemas. Valstybės skatinamos gerbti paauglių teisę į privatumą bei konfidencialumą konsultacijų sveikatos klausimais metu. Tokia informacija tėvams ar kitiems asmenims gali būti atskleidžiama tik gavus vaiko sutikimą.

Dėl įvairaus pobūdžio diskriminacijos (lytinės, rasinės, religinės, politinės, tautinės, etninės ir kt.) kenčiantys paaugliai yra labiau pažeidžiami, jiems kyla pavojus tapti smurto, išnaudojimo aukomis, todėl reikėtų atkreipti didesnį dėmesį į šią visuomenės dalį ir imtis atitinkamų priemonių, siekiant sumažinti grėsmę jų sveikatai ir vystymuisi.

Valstybės turėtų užtikrinti vaikų apsaugą nuo bet kokios formos prievartos, nepriežiūros, smurto ar išnaudojimo, ypač atkreipdamos dėmesį į fizinę ir protinę negalią turinčius paauglius. Saugant vaikus nuo smurto labai svarbus bendraamžių švietimas, kurį galima įgyvendinti kuriant specialias programas, pasitelkiant sportą, meną ar kitus paauglių pomėgius. Smurtą šeimoje ar visuomenėje sąlygoja įvairūs veiksniai. Didžiausia grėsmė nuo jo nukentėti iškyla benamiams, gaujoms priklausantiems paaugliams, vaikams, paimtiems į karinę tarnybą. Prižiūrint paauglių sveikatą ne mažiau svarbus ir duomenų rinkimas bei konkrečių paauglių grupių (etninių ar vietinių mažumų, migrantų, pabėgėlių, paauglių su negalia, dirbančių paauglių ir kt.) sveikatos būklės analizė.

Didžiausią įtaką paauglių sveikatai ir vystymuisi daro aplinka, kurioje jie gyvena. Komitetas pabrėžia šeimos (įskaitant ir išplėstinės šeimos ar bendruomenės narius bei asmenis, atsakingus už paauglį) aplinkos svarbą. Dėl šios priežasties svarbu teikti reikiamą pagalbą tėvams ar globėjams, prisidėti prie paauglio gerovės skatinimo, jei reikia, suteikti materialinę paramą vaikui aprūpinti maistu, drabužiais, gyvenamąja vieta. Taip pat svarbu teikti pagalbą tėvams, aptariant su vaikais seksualumo, seksualinio elgesio, rizikingo gyvenimo būdo problemas ir ieškoti priimtinų sprendimo būdų, padėti paaugliams, tapusiems tėvais.

Komitetas pažymi, kad švietimo tikslas yra išauklėti vaikus, kad šie išmoktų priimti racionalius sprendimus, taikiai spręsti konfliktus, kurti socialinius ryšius, rinktųsi sveiką gyvenimo būdą, būtų pasiryžę priimti gyvenimo iššūkius. Pabrėžiama, kad pradinis ugdymas turėtų būti privalomas, nemokamas ir prieinamas visiems. Svarbu atkreipti dėmesį ir į vaikus su negalia – jiems turi būti sudarytos sąlygos įgyti kokybišką išslavinimą.

Paauglystės laikotarpiu nemažai vaikų palieka mokyklą ir pradeda dirbti, siekdami prisidėti prie šeimos išlaikymo arba norėdami užsidirbti patys. Darbas, žinoma, gali būti naudingas paauglio vystymuisi, tačiau svarbu nepažeisti vaiko teisės į sveikatą ar mokslą, užtikrinti saugią darbo aplinką bei tinkamas sąlygas.

Valstybės turėtų priimti teisės aktus bei įgyvendinti programas, gerinančias eismo keliuose saugumą. Saugumą galėtų didinti įpareigojimas turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, segtis saugos diržus, dėvėti šalmus, pėsčiųjų zonų žymėjimas, griežtesnis paauglių mokymas vairuoti bei vairavimo egzaminų laikymo tvarka.

Komitetas susirūpinęs dėl didelio savižudybių skaičiaus šioje amžiaus grupėje. Savižudybė dažnai būna depresijos, mitybos sutrikimų, polinkio žaloti save pasekmė, tuo tarpu minėtos psichologinės problemos gali kilti dėl smurto, įskaitant seksualinį, netinkamo elgesio, nepriežiūros, patyčių mokykloje ar už jos ribų. Valstybės turėtų užtikrinti, kad prireikus paaugliai galėtų pasinaudoti teikiama psichologine pagalba. Seksualiai išnaudojami paaugliai, įskaitant tuos, kurie buvo įtraukti į vertimąsi prostitucija ar pornografija, susiduria su didesniu pavojumi užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, ŽIV/AIDS, patiria stresą, kenčia dėl nepageidaujamo nėštumo ar aborto pasekmių. Labai svarbu, kad tokiems paaugliams būtų užtikrinta galimybė pasinaudoti pagalba, padedančia atgauti sveikatą, atstatyti psichologinę būklę bei savigarbą ir orumą.

Paaugliai turi teisę gauti informaciją, svarbią jų sveikatai, vystymuisi ir dalyvavimui visuomenės gyvenime. Tokia informacija gali būti susijusi su alkoholio, tabako bei kitokių medžiagų vartojimu, saugiu ir pagarbiu seksualiniu elgesiu, fiziniu aktyvumu. Vaikams turėtų būti prieinamas lytinis švietimas, informacija apie šeimos planavimą, kontraceptines priemones, ankstyvo nėštumo pavojus, ŽIV/AIDS bei lytiškai plintančių ligų prevenciją ir gydymą. Labai svarbu rasti tinkamus būdus pateikti informacijai. Sprendžiant šį klausimą svarbu bendradarbiauti su mokyklomis, jaunimo organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis, žiniasklaida.Komitetas pažymi, kad sukurti saugią ir palankią paaugliams aplinką svarbu visoje juos supančioje aplinkoje – šeimoje, mokykloje, darbo vietoje ir visoje bendruomenėje. Ne mažiau svarbu paaugliams suteikti reikiamą informaciją apie galimybę dalyvauti priimant sprendimus jiems svarbiais klausimais.

Paaugliai su protine negalia turi teisę būti gydomi ir slaugomi bendruomenėje, kurioje gyvena. Jei paauglį būtina gydyti institucijoje, svarbu, kad jam būtų užtikrinta galimybė naudotis visomis Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis, įskaitant ir teisę į mokslą bei poilsį.

Ne mažiau svarbu ugdyti vaikų asmeninės higienos įgūdžius, mokyti juos pasigaminti subalansuotą maistą, bendrauti su žmonėmis, priimti sprendimus, susidoroti su stresinėmis ar konfliktinėmis situacijomis.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://daccess-dds-ny.un.org

5-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl bendrųjų priemonių, įgyvendinant Vaiko teisių konvenciją“ priimtas 2003 m. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

Konvencijos 4 straipsnis įtvirtina, jog:

"Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti. Ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma daugiau savo turimų išteklių, o prireikus pasitelkia ir tarptautinį bendradarbiavimą."

Valstybė, ratifikuodama Konvenciją, prisiima įsipareigojimus ją vykdyti, užtikrinti, kad jos nacionaliniai teisės aktai neprieštarautų Konvencijoje įtvirtintoms nuostatoms, būtų tiesiogiai taikomi ir privalomi, o pasiekti Konvencijoje numatytiems tikslams bei įgyvendinti teisėms būtų imtasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Net ir tuomet, kai valstybių turimi ištekliai yra nepakankami, valstybėms išlieka pareiga kiek įmanoma užtikrinti vaiko teises, ypač atkreipiant dėmesį į labiausiai pažeidžiamas vaikų grupes.

Įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžios bendradarbiavimas svarbus siekiant įgyvendinti tiek Konvencijos nuostatas kaip visumą, tiek konkrečiuose straipsniuose įtvirtintus pagrindinius principus:

  • Nediskriminacijos (2 straipsnis)
  • Vaiko interesų prioriteto (3 straipsnis)
  • Galimybės vaikui gyventi ir sveikai vystytis (6 straipsnis)
  • Teisė laisvai reikšti savo pažiūras visais vaikui svarbiais klausimais ir, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skirti joms daug dėmesio (12 straipsnis).

Išklausyti vaiko nuomonę reiškia ne vien formaliai išgirsti vaiką, bet ir skirti jo nuomonei daug dėmesio, taip skatinant vaikus dalyvauti sprendimų priėmimo procese įgyvendinant jų teises. Komitetas teigiamai vertina vaikų parlamentų kūrimą, kurie atkreipia dėmesį į bendro pobūdžio problemas. Akcentuojant vaikų reiškiamą nuomonę, ypatingas dėmesys turėtų būti atkreipiamas į tam tikrų vaikų grupių nuomones atitinkamais klausimais, pavyzdžiui, vaikai, susidūrę su nepilnamečių justicijos ar įvaikinimo sistema galėtų teikti pasiūlymus, ką būtų galima patobulinti šiose srityse. Labai svarbu įvairiomis priemonėmis (tiek per nevyriausybines organizacijas, tiek per žmogaus teisių institucijas) palaikyti tiesioginį ryšį su vaikais.

Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus teisės glaudžiai susijusios tarpusavyje, valstybės skatinamos ratifikuoti ir kitus jas saugančius tarptautinius dokumentus, o pačią Konvenciją analizuoti ne kaip atskirų normų rinkinį, o sistemiškai. Valstybės dalyvės skatinamos inkorporuoti Konvencijos nuostatas į nacionalinius teisės aktus, o esant prieštaravimų tarp nacionalinės teisės bei Konvencijos vadovautis pastarosios nuostatomis.

Siekiant užtikrinti vaiko teisių įgyvendinimą, svarbu numatyti jų gynybos priemones. Šis reikalavimas netiesiogiai įtvirtintas tiek Konvencijoje, tiek kituose pagrindiniuose žmogaus teisių dokumentuose. Pažeidus vaikų teises, ne visuomet paprasta jas apginti, todėl valstybės turėtų užtikrinti efektyvias ir vaikams bei jų globėjams prieinamas teisines bei kitas vaiko teisių gynybos priemones, apimančias informacijos, konsultacijų bei teisinių paslaugų teikimą. Svarbu įtvirtinti teisę į žalos atlyginimą bei kompensacijas, fizinę bei psichologinę reabilitaciją.

Komiteto manymu, siekiant veiksmingai įgyvendinti Konvenciją, reikalingas bendradarbiavimas tarp institucijų skirtinguose bei vienoduose valdžios lygmenyse, taip pat tarp pilietinės visuomenės, įskaitant pačius vaikus ir jaunimą.

Komitetas skatina valstybes dalyves sukurti Konvencijos normomis pagrįstą išsamią nacionalinę strategiją, atsižvelgiant į vaikų bei su jais dirbančių asmenų nuomonę. Tokia strategija neturėtų būti tik gerų ketinimų sąrašas, joje derėtų numatyti nuoseklius procesus, nustatyti konkrečius tikslus, jų įgyvendinimo priemones, numatyti finansinius bei žmogiškuosius išteklius, kurie padėtų įgyvendinti vaikų teises valstybės mastu, rasti formalių bei neformalių būdų siekiant užtikrinti vykdymo priežiūrą ir kontrolę (pavyzdžiui, kuriant specialius ministerijų ar tarpžinybinius komitetus). Įgyvendinimo stebėsena yra būtina, siekiant užtikrinti vaiko interesus. Šiuo tikslu svarbu ne tik sukurti duomenų rinkimo sistemas, bet ir užtikrinti, kad surinkti duomenys būtų analizuojami ir įvertinami, sprendžiamos kylančios problemos bei daroma nuolatinė pažanga vaiko teisių apsaugos srityje. Nesvarbu, ar sprendimai, susiję su vaiko teisių apsauga priimami centralizuotai, ar valdžia yra delegavusi funkcijas vietinėms institucijoms, ar paslaugas teikia privatus sektorius – tai nesumažina valstybės įsipareigojimo užtikrinti vaiko teisių įgyvendinimą savo teritorijoje.

Valstybės dalyvės turėtų rūpintis nuolatiniu asmenų, dirbančių su vaikais, kvalifikacijos kėlimu bei tobulinimu. Prie tokių asmenų galima priskirti bendrijų bei religinius vadovus, mokytojus, socialinius darbuotojus bei kitus specialistus, įskaitant su vaikais dirbančių institucijų darbuotojus, taip pat dirbančius įkalinimo įstaigose, policijoje, ginkluotose pajėgose, žiniasklaidoje ir kt. Periodiškai turėtų būti įvertinamas ir tokių mokymų efektyvumas.

Svarbu, kad valstybės dalyvės užtikrintų galimybę vaikams bei suaugusiems susipažinti su Konvencijos turiniu. Šiam tikslui pasiekti gali būti kuriamos įvairaus amžiaus vaikams pritaikytos Konvencijos versijos, pasitelkiama žiniasklaida, visuomenė supažindinama su institucijų, užtikrinančių vaikų teises, funkcijomis bei veiklos ataskaitomis.

Komitetas pabrėžia bendradarbiavimo su visuomene bei įvairaus pobūdžio nevyriausybinėmis organizacijomis svarbą. Ne mažiau svarbus ir tarptautinis bendradarbiavimas: valstybės skatinamos dalintis gerąja praktika įgyvendinant Konvencijos nuostatas ar bendradarbiauti sprendžiant svarbesnius klausimus tarptautiniu mastu.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://daccess-dds-ny.un.org

6-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl nelydimų ir atskirtų vaikų, esančių ne savo kilmės valstybėje“ priimtas 2005 m. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

Šio komentaro tikslas – atkreipti dėmesį į nelydimus ir atskirtus vaikus bei problemas, su kuriomis susiduria valstybės dalyvės, užtikrindamos tokioje pažeidžiamoje situacijoje atsidūrusių vaikų teises. Komentaras priimtas atsižvelgus į tokiose situacijose atsidūrusių vaikų skaičių, kuris didėja dėl įvairių priežasčių: vaiko ar jo tėvų baudžiamasis persekiojimas, pilietiniai karai ar tarptautiniai konfliktai, geresnių ekonominių sąlygų ieškojimas,  prekyba žmonėmis, įskaitant ir tuos atvejus, kai vaikus parduoda patys tėvai. Šis komentaras taikomas tokiems atvejams, kai atskirti ar nelydimi vaikai yra ne savo pilietybės valstybėje (jei asmuo neturi pilietybės – kai yra už savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ribų), nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių jie atsidūrė užsienyje, neatsižvelgiant į tai, ar vaikai yra nelydimi ar atskirti.

Komitetas apibrėžia sąvoką nelydimi vaikai (nelydimi nepilnamečiai) – vaikai (kaip apibrėžta Konvencijos 1 straipsnyje), kurie yra atskirti nuo abiejų tėvų ir kitų giminaičių ir nėra prižiūrimi suaugusiojo, kuris, pagal įstatymus ar papročius, turėtų tai daryti. Atskirti vaikai - vaikai (kaip apibrėžta Konvencijos 1 straipsnyje), kurie yra atskirti nuo abiejų tėvų arba nuo savo ankstesnių įstatyminių ar paprotinių gerbėjų, bet nebūtinai nuo kitų giminaičių. Prie tokių vaikų priskiriami suaugusių šeimos narių lydimi vaikai.

Nelydimi ar atskirti vaikai susiduria su grėsme patirti seksualinį išnaudojimą ar prievartą, būti priversti atlikti karines prievoles, išnaudojami priverstiniam darbui (įskaitant ir darbą globėjų šeimose). Tokiems vaikams ne visuomet prieinamas maistas, būstas, sveikatos priežiūros paslaugos, švietimas. Nelydimoms bei atskirtoms mergaitėms kyla smurto, įskaitant smurtą šeimoje, bei diskriminacijos dėl lyties grėsmė. Tam tikrais atvejais gali būti sunku tinkamai identifikuoti vaiką, nustatyti jo amžių, surasti šeimos narius ar pasirūpinti jo globa.

Valstybės dalyvės privalo prisiimti teisinius įsipareigojimus bei imtis visų įmanomų priemonių, kurios padėtų juos įgyvendinti. Siekdamos užtikrinti nelydimų bei atskirtų vaikų teises savo teritorijoje valstybės turi priimti atitinkamus teisės aktus, sukurti administracinį aparatą, atlikti reikiamus tyrimus, rinkti duomenis, rūpintis vaikų atskyrimo prevencija. Valstybės dalyvės taip pat skatinamos ratifikuoti kitus tarptautinius dokumentus, susijusius su nelydimų bei atskirtų vaikų teisėmis.

Komentare nelydymų bei atskirtų vaikų teisių įgyvendinimas aiškinamas svarbiausių Konvencijos principų – nediskriminavimo (Konvencijos 2 straipsnis), vaiko interesų prioriteto (3 straipsnis), teisės gyventi ir sveikai vystytis (6 straipsnis), teisės laisvai reikšti savo pažiūras (12 straipsnis) kontekste.

Valstybės dalyvės neturėtų grąžinti vaikų į jų pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, jei turi pakankamo pagrindo manyti, jog ten jiems gresia realus pavojus ar gali būti padaryta nepataisomos žalos, nepriklausomai nuo to, ar vaiko teises gali pažeisti nevyriausybinės institucijos ar kiti subjektai, ar tokie pažeidimai būtų tiesioginių ar netiesioginių veiksmų ar neveikimo pasekmė. Tokių pažeidimų rizika turėtų būti įvertinta atsižvelgiant į vaiko lytį, amžių, sveikatos priežiūros paslaugų bei maisto prieinamumą kitoje valstybėje, grėsmę vaikui būti įtrauktam į ginkluotą konfliktą. Jei grąžinimas į kilmės valstybę neatitinka vaiko interesų, turi būti siekiama padėti jam integruotis visuomenėje, užtikrinant tokias pačias teises (teisę į mokslą, sveikatos priežiūrą), kokios garantuojamos vietiniams vaikams.

Saugodamos vaiko teises, įskaitant teisę į privatumą, valstybės privalo užtikrinti turimų duomenų apie vaiko socialinę bei sveikatos būklę konfidencialumą. Apsaugoti turėtų būti ir kiti duomenys, kurių paviešinimas galėtų pakenkti vaiko interesams ar asmenims, likusiems vaiko kilmės valstybėje, ypač jo šeimos nariams.

Atsakingos valdžios institucijos, sužinojusios apie nelydimą ar atskirtą vaiką, įsipareigoja imtis priemonių, padėsiančių identifikuoti vaiką, nustatyti jo amžių, atsižvelgiant į fizinę išvaizdą bei psichologinę brandą. Bendraujant su vaiku jam suprantama kalba, svarbu, jei įmanoma, nustatyti vaiko bei jo tėvų ar giminaičių tapatybę, pilietybę, surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos, dėl kokių priežasčių vaikas yra atskirtas ar nelydimas, įvertinti tam tikras silpnąsias vaiko vietas, fizinius, psichologinius, sveikatos ar materialinius poreikius. Vaikams kiek įmanoma greičiau turi būti išduoti asmens tapatybės dokumentai, taip pat svarbu kuo greičiau pradėti ieškoti vaiko tėvų ar kitų šeimos narių.

Valstybės dalyvės prisiima pareigą pasirūpinti tinkamu vaiko interesų atstovavimu. Šiam tikslui vaikui gali būti paskirtas globėjas, galintis bendrauti su specialistais bei institucijomis, dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su vaiko interesais. Jei vaikas yra atskirtas, jo globėju gali būti suaugęs šeimos narys ar kitas juo besirūpinantis asmuo, išskyrus atvejus, kai tokio asmens paskyrimas globėju neatitiktų vaiko interesų. Tais atvejais, kai sprendžiami prieglobsčio, administraciniai ar kiti teisiniai klausimai, vaikui gali būti paskirtas dar vienas atstovas.

Rūpindamosi vaiko apgyvendinimu, valstybės turėtų atkreipti dėmesį ir užtikrinti, kad nebūtų ribojama vaiko laisvė, giminaičiams būtų suteikta galimybė gyventi kartu. Vaikai turėtų būti nuolat prižiūrimi kvalifikuotų specialistų, siekiant užtikrinti jų fizinę bei psichologinę sveikatą, galimybę mokytis (taip pat ir vaikams, turintiems specialių poreikių). Vaikams turi būti užtikrinta teisė į pakankamą pragyvenimo lygį, tinkamą ir jų poreikius atitinkančią sveikatos priežiūrą. Svarbu apsaugoti vaikus (ypač mergaites) nuo smurto, seksualinio ar kitokių formų išnaudojimo, taip pat imtis priemonių, kad jie netaptų prekybos žmonėmis aukomis. Vaikai taip pat turėtų būti apsaugoti nuo tiesioginio dalyvavimo karo veiksmuose ar tarnybos ginkluotose pajėgose, o buvusiems vaikams – kariams turėtų būti suteikta reikiama pagalba, įskaitant psichologų konsultacijas, siekiant grąžinti juos į normalų gyvenimą.

Vaikui negali būti apribota laisvė ir jis negali būti areštuotas vien dėl to, kad nelydimas ar atskirtas kirto valstybės sieną ar buvo jos teritorijoje be leidimo. Vaiko laisvės ribojimo dėl kitų priežasčių (pažeidus kitus įstatymus ir pan.) gali būti imamasi kaip paskutinės priemonės. Tokiu atveju negali būti ribojama vaikų teisė bendrauti su draugais, giminaičiais, paskirtu globėju ar teisininku, kitais artimais asmenimis.

Esant poreikiui, vaikui turi būti suteikta galimybė prašyti prieglobsčio ar pabėgėlio statuso, nepriklausomai nuo jo amžiaus, remiantis tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose numatytomis nuostatomis. Prašantis prieglobsčio vaikas turėtų būti atstovaujamas suaugusiojo, kuris žino konkretaus vaiko biografiją ir gali tinkamai ginti jo interesus. Kylančios abejonės dėl vaiko pasakojamos istorijos tikrumo ar dėl galimybės apskųsti priimtą sprendimą turi būti sprendžiamos jo naudai.

Ieškant ilgalaikio nelydymų ar atskirtų vaikų problemų sprendimo svarbu, kad jis atitiktų vaiko apsaugos poreikius, būtų atsižvelgta į vaiko nuomonę, nebūtų be priežasties delsiama imtis reikiamų priemonių. Remiantis Konvencijos 9 straipsniu, valstybės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais, išskyrus tuos atvejus, kai atitinkama tvarka nustatoma, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Vaikas neturėtų būti grąžinamas šeimai, jei tai pažeistų jo pagrindines žmogaus teises.

Sprendžiant nelydymų ar atskirtų vaikų įvaikinimo klausimus svarbu, kad būtų išnaudoti visi būdai rasti vaiko šeimą, būtų nustatyta, jog yra neįmanoma ar netikslinga grąžinti vaiką arba turi būti gautas tėvų sutikimas leisti įsivaikinti. Nelydimi ar atskirti vaikai neturėtų būti įvaikinami skubos tvarka. Pirmenybė įsivaikinti turėtų būti suteikta giminaičiams arba asmenims iš vaiko kilmės valstybės.  Neturėtų būti leidžiama įsivaikinti nelydimą ar atskirtą vaiką, jei yra galimybė surasti jo šeimą ir jį grąžinti, jei tai prieštarauja vaiko ar jo tėvų norams.

Komentare taip pat aptariami klausimai dėl vaiko apsaugos poreikių įvertinimo, garantijos naudotis visomis žmogaus bei pabėgėlio teisėmis, taip pat papildomomis apsaugos priemonėmis, bei teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje, vaiko perkėlimo į trečiąją šalį galimybės.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://daccess-dds-ny.un.org

7-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl vaiko teisių įgyvendinimo ankstyvoje vaikystėje“ priimtas 2005 m. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

Šiuo komentaru Komitetas siekia atkreipti valstybių dalyvių dėmesį į Konvencijoje įtvirtintas pareigas mažiems vaikams, formuoti visuomenės požiūrį į mažus vaikus, kaip teisių turėtojus nuo pat gimimo, išryškinti ankstyvosios vaikystės periodo ypatumus, tokio amžiaus vaikų interesus, gebėjimus ir pažeidžiamumą, siekiant geriau įgyvendinti jų teises ir užtikrinti kokybišką vystymosi aplinką.

Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Nors mažiems vaikams savaime garantuojamos visos teisės, įtvirtintos Konvencijoje, tačiau, atsižvelgiant į ypatingą jų pažeidžiamumą, greitą fiziologinį vystymąsi, stiprius emocinius ryšius su tėvais, ypatingą šio laikotarpio reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi, įgyvendinant jų teises, reikia imtis specialių priemonių.

Valstybės dalyvės skirtingai apibrėžia ankstyvos vaikystės sąvoką dėl skirtingų tradicijų bei pradinių mokyklų sistemų įvairovės. Vienose šalyse vaiko perkėlimas iš ikimokyklinio ugdymo įstaigų į mokyklą vykdomas, kai vaikui sueina 4 metai, kitose šalyse – 7. Komitetas linkęs į šią (mažų vaikų) amžiaus grupę įtraukti vaikus gimimo metu, kūdikystės laikotarpiu, ikimokyklinio amžiaus vaikus, taip pat pereinančius į mokyklą vaikus. Komitetas siūlo ankstyvosios vaikystės periodui priskirti vaikus, jaunesnius nei 8 m.

Konvencijoje įtvirtintas reikalavimas, kad vaikų, įskaitant ir pačius mažiausius, teisės būtų gerbiamos ne mažiau nei suaugusiųjų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad maži vaikai turi ypatingų fizinių bei emocinių poreikių, jiems reikia laiko ir sąlygų žaisti, tyrinėti bei mokytis. Svarbu, kad būtų gerbiamos ir tradicinės vertybės, jei jos nėra diskriminuojančios, nekenkia vaiko sveikatai ir  gerovei, neprieštarauja vaiko interesams. Ypatingą grėsmę mažiems vaikams kelia prasta mityba, ligos, skurdas, nepriežiūra, socialinė atskirtis ir kt. Rūpinimasis vaiko teisėmis jau ankstyvoje vaikystėje padeda užkirsti kelią asmeninėms, socialinėms ar mokymosi problemoms viduriniosios vaikystės bei paauglystės metu.

Komitetas išsamiau analizuoja Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą vaiko teisę gyventi bei sveikai vystytis, kuri tinkamai įgyvendinta gali būti tik įgyvendinant visumą kitų teisių: teisę į sveikatą, tinkamą mitybą, pakankamą gyvenimo lygį, socialinę apsaugą, sveiką ir saugią aplinką, teisę mokytis ir žaisti (24, 27, 28, 29 ir 31 straipsniai). Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo bet kokios diskriminacijos. Šią teisę ypač svarbu užtikrinti mažiems vaikams dėl jų bejėgiškumo ir priklausomybės nuo kitų asmenų. Diskriminacija prieš vaikus gali pasireikšti šiurkščiu elgesiu, nepagrįstų reikalavimų kėlimu, pavyzdžiui, verčiant (ypač mergaites) prisiimti didelę atsakomybę už šeimą ir atimant iš jų pradinio ugdymo galimybę ar teisę į vaikystę. Dažnai vaikai diskriminuojami dėl turimos negalios, ŽIV infekcijos arba AIDS, priklausymo tam tikrai etninei, ar socialinei grupei, kastai, dėl politinių ar religinių jų ar jų tėvų įsitikinimų.

Įgyvendinant Konvencijos 3 straipsnį – užtikrinant vaiko interesus – turi būti atsižvelgiama tiek į vaikų grupių, tiek į individų interesus. Konvencijos 12 straipsnis, įtvirtinantis teisę reikšti savo nuomonę, turi būti taikomas visiems, tiek jaunesniems, tiek vyresniems vaikams. Mažų vaikų nuomonė neturėtų būti laikoma savaime nereikšminga dėl jų amžiaus ir nebrandumo, nors praktikoje tokie atvejai dažni.

Įgyvendinant mažų vaikų teises itin svarbus yra tėvų ar globėjų bei kitų artimų šeimos narių vaidmuo. Vaiko ryšiai su šiais asmenimis padeda formuotis vaiko asmenybei, elgesiui, atsiskleisti įgūdžiams. Svarbu pažymėti, kad mažas vaikas, atskirtas nuo šeimos, yra ypatingai pažeidžiamas dėl fizinės priklausomybės nuo tėvų, emocinių ryšių bei atskyrimo priežasčių ir aplinkybių nesuvokimo. Siekdamos mažinti tokių atvejų, valstybės turi imtis visų įmanomų priemonių. Svarbu teikti finansinę paramą šeimoms, mažinti ekonominį spaudimą, kad, pavyzdžiui, mažus vaikus auginantiems tėvams netektų dirbti toli nuo savo šeimos ar bendruomenės, rūpintis sveikatos apsaugos sistema (kai kuriose šalyse vaikai netenka vieno ar abiejų tėvų, nes šie miršta nuo AIDS), teikti reikiamą paramą vienišiems bei jauniems tėvams, kad šie galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Mažus vaikus auginantiems tėvams ar globėjams galėtų būti taikomos mokestinės lengvatos, sudaromas lankstesnis darbo grafikas, padedama pasirūpinti tinkamu būstu ir kt. Parama bei atitinkamos švietimo paslaugos galėtų būti teikiamos ne tik tėvams, bet ir kitiems artimiems giminaičiams, kurie gali turėti įtakos užtikrinant vaiko interesus.

Valstybės turėtų rūpintis, kad būtų parengiama pakankamai specialistų, galinčių dirbti su įvairaus amžiaus mažais vaikais, turinčių teorinių bei praktinių žinių apie vaikų sveikatą bei saugumą. Ypač pažeidžiamoms grupėms priklausantiems vaikams turėtų būti sudarytos galimybės gauti valstybės teikiamas paslaugas, kurios galėtų prisidėti kuriant jų gerovę. Tokioms grupėms priskirtinos mergaitės, gyvenantys skurde, neįgalūs, priklausantys tautinėms mažumoms, gyvenantys globos institucijose, našlaičiai, pabėgėliai, užsikrėtę ŽIV, alkoholiu ar narkotikais piktnaudžiaujančių tėvų vaikai.

Komitetas pažymi, kad valstybės turi imtis spręsti daugelyje šalių aktualią problemą – gimimo neregistravimą. Skurdžiausiai gyvenantiems vaikams reikėtų užtikrinti tokį gyvenimo lygį, kuris tenkintų bent jau svarbiausius vaiko poreikius. Svarbu susirūpinti ir mažų vaikų sveikata, atkreipiant dėmesį į tinkamą mitybą, aprūpinimą švariu geriamu vandeniu, sanitarinių sąlygų sudarymą, sveikatos paslaugų prieinamumą, nekenksmingos aplinkos kūrimą.

Ne mažiau svarbus yra ikimokyklinis švietimas, kuris, kaip pažymi Komitetas, turėtų būti nemokamas ir visiems prieinamas. Už mažų vaikų auklėjimą bei švietimą gali būti atsakingi tėvai ar atitinkamos institucijos (viešosios, privačios, pelno ir ne pelno organizacijos), svarbu, kad jis atitiktų vaiko interesus ir skatintų vaiko vystymąsi. Siekdamos vaikų auklėjimo kryptingumo, valstybės turėtų numatyti mažų vaikų švietimo programas, glaudžiai bendradarbiauti su tėvais, bendruomenėmis. Šviečiant ir auklėjant vaikus svarbu užtikrinti Konvencijos 31 straipsnyje numatytą vaiko teisę į poilsį, laisvalaikį, kultūrinį gyvenimą. Vaiko teisė žaisti gali būti pažeidžiama dėl jį supančios aplinkos (komercinių pastatų bei transporto, triukšmo, taršos, pavojingos aplinkos ir kt.), per sunkių namų ruošos darbų (ypač mergaitėms), didelio mokymosi krūvio. Augant vaikų gebėjimams turėtų būti atsižvelgta ir į jų besikeičiančius socializacijos bei saviraiškos poreikius, kuriuos tėvai, siekdami užtikrinti vaiko interesus, turėtų patenkinti.

Komitetas pateikia nebaigtinį sąrašą pagrindinių veiksnių, grėsmių ir aplinkybių, nuo kurių reikia apsaugoti vaikus. Tokios apsaugos ypatingai reikia bet kokią (įskaitant ir seksualinę) prievartą patyrusiems ar neprižiūrėtiems vaikams, dėl įvairių priežasčių be tėvų globos likusiems vaikams, pabėgėliams, vaikams su negalia, išnaudojamiems darbui, tapusiems prekybos žmonėmis aukomis, linkusiems nusikalsti vaikams.

Valstybės dalyvės, siekdamos užtikrinti mažų vaikų teises, turi skirti pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių, bendradarbiaudamos su šeimomis bei bendruomenėmis kurti vaikų švietimo, auklėjimo, apsaugos programas, strategijas, rinkti ir analizuoti duomenis, kaip jos įgyvendinamos, stebėti bendrą vaiko teisių įgyvendinimo būklę, bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org

8-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl vaiko teisės būti apsaugotam nuo fizinių bausmių ir kitų žiaurių ar žeminančių bausmės formų“ priimtas 2006 m. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

Šiame komentare dėmesys atkreipiamas į fizines bausmes ir kitas žiaurias ar žeminančias bausmių formas, kurios, nors ir prieštarauja Konvencijai bei kitiems žmogaus teisių dokumentams, daugelyje šalių yra priimtinos ir taikomos vaikams, taip pažeidžiant jų teises. Komitetas pažymi visų valstybių dalyvių pareigą imtis teisinių, švietimo ir kitokio pobūdžio priemonių, siekiant uždrausti ir panaikinti fizines bausmes. Uždrausti fizines bausmes yra ne tik valstybių dalyvių pareiga, įtvirtinta Konvencijoje, bet ir svarbus žingsnis, siekiant užkirsti kelią įvairioms smurto formoms visuomenėje.

Komitetas fizinę arba kūno bausmę apibrėžia kaip fizinės jėgos panaudojimą prieš vaiką, siekiant sukelti skausmą ar diskomfortą, suduodant ranka ar daiktu, taip pat vaiką spardant, draskant, žnaibant, kandžiojant, pešant plaukus, sukant ausis, purtant, verčiant vaiką būti nepatogioje pozicijoje, deginant, plikant, priverčiant nuryti (pavyzdžiui, plaunant vaiko burną muilu arba verčiant juos nuryti aštrius prieskonius) ir kt. Kitos bausmės, žeminant, menkinant ar išjuokiant vaiką, taip pat yra nesuderinamos su Konvencija. Vaikų auklėjimas dažnai reikalauja imtis veiksmų, skirtų apsaugoti vaikui, o apgalvotas ir tyčinis fizinės jėgos naudojimas, sukeliantis skausmą, diskomfortą ar žeminantis vaiką prieštarauja vaiko interesams. Esama išimtinių aplinkybių, kai mokytojų ar kitų asmenų (pavyzdžiui, dirbančių institucijose su vaikais, pažeidusiais įstatymą) pagrįstas apribojimų naudojimas yra pateisinamas, siekiant apsaugoti patį vaiką ar kitus asmenis, neturint tikslo bausti, naudojant jėgą.

Konvencijos 37 straipsnis numato, jog „Valstybės dalyvės užtikrina, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba  orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Konvencijos 19 straipsnis numato, jog „Valstybės   dalyvės,  siekdamos   apginti   vaiką   nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros  nebuvimo  ar  nerūpestingo  elgesio, grubaus   elgesio    ar   išnaudojimo,    įskaitant    seksualinį piktnaudžiavimą,  kuriuos  jis  gali  patirti  iš  tėvų,  teisėtų globėjų ar  kurio nors  kito jį  globojančio asmens,  imasi  visų reikiamų  teisinių,   administracinių,  socialinių   ir  švietimo priemonių“. Taigi matyti, kad šiuose straipsniuose įtvirtintos sąvokos nepalieka vietos legalizuoti jokių smurto prieš vaikus formų.

Komitetas taip pat pažymi, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje sprendimų yra pasisakęs prieš kūno bausmių taikymą tiek baudžiamojoje sistemoje, tiek mokyklose, tiek namuose. Kai kurių valstybių dalyvių praktika nesuderinama su svarbiausiomis vaiko teisėmis, ypač pagarbos žmogaus orumui principu. Komitetas pabrėžia valstybių pareigą imtis teisinių bei kitokių priemonių, siekiant pašalinti smurtinių ar kitokių žeminančių bausmių taikymą vaikams. „Pagrįstos“ ar „nedidelės“ fizinės bausmės neturėtų būti pateisinamos, kaip atitinkančios vaiko interesus. Konvencijos 18 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga rūpintis vaiko interesais turi būti aiškinama visos Konvencijos kontekste, todėl kūno bausmės neatitinka reikalavimo apsaugoti vaiką nuo bet kokių smurto formų, deramai atsižvelgti į vaiko nuomonę, saugoti vaiko orumą.

Konvencijos 5 straipsnis įtvirtina valstybių dalyvių pareigą „gerbti tėvų atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal didėjančius sugebėjimus,  vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti“. Terminas „tinkamai“ interpretuojamas taip, kad nebūtų sudaryta galimybė pateisinti žiauraus ar žeminančio elgesio su vaiku.

Nemažai problemų valstybės dalyvės patiria dėl to, kad kai kurie religiniai tekstai ne tik pateisina fizines bausmes, bet ir įtvirtina pareigą jas naudoti. Tokiais atvejais, kaip pažymi Komitetas, yra galimybė riboti religijos laisvę, siekiant apsaugoti pagrindines žmogaus teises ir laisves, pavyzdžiui, teisę į orumą ir fizinį neliečiamumą.

Žiauraus ar žeminančio elgesio draudimas turėtų būti įtvirtintas civilinės ar baudžiamosios teisės aktuose. Valstybės dalyvės turėtų užtikrinti, kad nacionalinės teisės nuostatos dėl asmens užpuolimo apimtų ir tuos atvejus, kai vaikui taikoma fizinė bausmė (įskaitant atvejus šeimoje). Turėtų būti savaime suprantama, kad trenkti vaikui, lygiai kaip ir suaugusiam, yra neteisėta. Tokie veiksmai turėtų būti traktuojami kaip užpuolimas, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo atlikti „drausmės“ ar „disciplinos“ tikslais. Taip vaikas visais atvejais būtų apsaugotas nuo fizinių bausmių. Svarbu, kad bausmės būtų uždraustos ir specialiuosiuose, tokiuose kaip šeimos, švietimo, globos teisės aktuose. Būtų naudinga tokias nuostatas įtraukti į profesinės etikos kodeksus, rekomendacijas mokytojams, globėjams. Įvairios institucijos vidaus nuostatose taip pat galėtų pažymėti fizinių bausmių neteisėtumą.

Svarbiausia yra uždrausti bet kokias smurto prieš vaikus formas, įskaitant fizines bausmes. Tokiu atveju tėvai negalėtų pateisinti fizinių bausmių prieš vaikus kaip „pagrįstų“. Šeimos teisės nuostatose turėtų būti įtvirtinta, kad tėvų atsakomybė už vaikus reiškia, kad šie bus auklėjami be smurto. Tokio principo įtvirtinimas nereiškia, kad visais paaiškėjusiais fizinės bausmės panaudojimo atvejais turi būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Taikoma de minimis taisyklė, nes šeimos santykių specifika ir vaiko priklausomybė nuo tėvų sąlygoja, jog sprendimai patraukti tėvus baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti priimami labai atsargiai, kaip greičiausiai neatitinkantys vaikų interesų. Atsižvelgiant į vaiko amžių bei brandą, turėtų būti išklausoma ir jo nuomonė.

Komitetas pabrėžia, kad yra būtina uždrausti fizines ar kitas žeminančias bausmes visose situacijose, susijusiose su vaikų darbu, siekiant apsaugoti vaikus nuo išnaudojimo. Atsižvelgiant į tai, kad fizinės bausmės gali padaryti vaikui fizinės, psichologinės žalos, sutrikdyti jo socialinę raidą, turi būti užtikrinta, kad vaikams, patyrusiems tokio pobūdžio smurtą, būtų teikiama specialistų pagalba. Siekiant panaikinti fizines bausmes prieš vaikus, reikalingi specialūs mokymai su vaikais gyvenantiems ar dirbantiems asmenims (įskaitant policijos, ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir kt.), tam tikrų gairių numatymas.

Fizinių bausmių taikymas kol kas yra plačiai paplitęs ir toleruojamas. Nors jų uždraudimas yra pakankamai veiksminga atgrasymo priemonė, praktika būtų keičiama efektyviau kartu naudojant ir kitas priemones, šviečiant visuomenę ir keliant sąmoningumo lygį.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org

9-asis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) komentaras „Dėl vaikų su negalia teisių“ priimtas 2007 m. vasario 27 d. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

Pasaulyje yra apie 150 milijonų neįgalių vaikų, didžioji jų dalis gyvena besivystančiose šalyse, kuriose jiems nėra suteikiamos reikiamos paslaugos. Komitetas šiame komentare valstybėms pateikia gaires bei rekomendacijas, kad jos galėtų imtis priemonių, atitinkančių Konvenciją ir užtikrinančių tinkamą vaikų su negalia teisių įgyvendinimą.

Komentare žmonės su negalia apibrėžiami kaip asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichinių, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie gali sudaryti kliūčių šiems asmenims būti lygiaverčiais visuomenės nariais ir visapusiškai ir efektyviai dalyvauti visuomenės veikloje.

2 straipsnis

  1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių.
  2. Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.

Šis straipsnis garantuoja apsaugą vaikui nuo bet kokios diskriminacijos, įskaitant ir diskriminaciją dėl negalios ir įpareigoja valstybes dalyves imtis priemonių, siekiant jos išvengti. Tokios priemonės gali būti:

  1. · Teisės aktuose įtvirtinti aiškų draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų negalios
  2. · Numatyti veiksmingus pažeistų teisių gynimo būdus ir užtikrinti, kad jie būtų lengvai prieinami vaikams su negalia, jų tėvams ar globėjams.
  3. · Šviesti ir informuoti visuomenę, siekiant de facto panaikinti diskriminaciją prieš vaikus su negalia.

Komentare taip pat aptariamas ir Konvencijos 23 straipsnis:

23 straipsnis

  1. Valstybės dalyvės pripažįsta, kad psichiškai ar fiziškai nepilnavertis vaikas turi gyventi pilnavertį ir prideramą gyvenimą, kuris garantuotų jo orumą, ugdytų pasitikėjimą savimi ir leistų aktyviai dalyvauti visuomenės veikloje.
  2. Valstybės dalyvės pripažįsta nepilnaverčio vaiko teisę gauti ypatingą globą ir rūpinasi, jei yra lėšų, kad turinčiam į tai teisę vaikui ar atsakantiems už jo globą asmenims būtų suteikta parama, kurios prašoma ir kuri atitinka vaiko būklę ir jo tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių asmenų padėtį.
  3. Turint galvoje ypatingus nepilnaverčio vaiko poreikius, parama pagal šio straipsnio 2 punktą teikiama pagal galimybę nemokamai, atsižvelgiant į tėvų ar kitų jį prižiūrinčių asmenų finansinius išteklius. Būtina sudaryti galimybę nepilnaverčiam vaikui gauti išsilavinimą, profesinį parengimą, būti medicinos darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, pasirengti darbinei veiklai ir poilsiauti taip, kad jis kuo labiau įsitrauktų į socialinį gyvenimą, galėtų ugdyti savo asmenybę ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu.
  4. Valstybės dalyvės, plėtodamos tarptautinį bendradarbiavimą, skatina keitimąsi atitinkama informacija apie nepilnaverčių vaikų profilaktinę sveikatos apsaugą ir medicinos, psichologinį ir funkcinį gydymą, įskaitant informaciją apie reabilitacijos, bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo metodus, taip pat rūpinasi, jog būtų galimybė šia informacija naudotis, kad valstybės dalyvės turėtų daugiau žinių ir galėtų išplėsti savo patirtį. Ypač daug dėmesio šiuo atveju turi būti skiriama besivystančių šalių poreikiams.

Komitetas rekomenduoja valstybėms peržiūrėti nacionalinius teisės aktus, įtvirtinti juose Konvencijos nuostatas, saugančias vaikų su negalia teises. Taip pat rekomenduojama kurti nacionalinius planus bei strategijas, skirti jų įgyvendinimui pakankamą finansavimą iš valstybės biudžeto, rinkti bei apibendrinti duomenis, kad būtų galima nuolat stebėti realią vaikų su negalia situaciją šalyje, esant poreikiui, įsteigti atitinkamą vaikų su negalia teises atstovaujančią instituciją, galinčią koordinuoti įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių, viešų ir privačių organizacijų veiksmus. Ypač svarbu skatinti bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, taip skatinant visuomenę įsitraukti ginant vaikų su negalia teises. Svarbu skatinti ir tarptautinį bendradarbiavimą su panašiomis organizacijomis, dalintis naudinga patirtimi, keistis informacija bei sukurti priežiūros mechanizmą.

Valstybės turėtų pasirūpinti, kad teisės, įtvirtintos Konvencijoje būtų pasiekiamos visiems vaikams (organizuojant įvairias kampanijas, pasitelkiant žiniasklaidą, formuojant teigiamą požiūrį į vaikus su negalia, išleidžiant vaikams pritaikytą Konvencijos versiją, spausdinant Konvenciją Brailio raštu ir kt.), o su neįgaliais vaikais dirbantys asmenys (įskaitant teisėjus ir kitus teisėsaugos pareigūnus, pedagogus, sveikatos priežiūros bei socialinius darbuotojus ir kt.) turėtų atitinkamą kvalifikaciją ir specialių žinių.

Komentare vaikų su negalia teisių apsaugos klausimai analizuojami pagrindinių Konvencijos principų kontekste: nediskriminavimo (2 straipsnis), vaiko interesų prioriteto (3 straipsnis), vaiko teisės gyventi ir vystytis (6 straipsnis), teisės būti išklausytam (12 straipsnis). Atsižvelgiant į atitinkamus Konvencijos straipsnius, aptariamos ir pilietinės vaikų su negalia teisės. Be universalių ir visiems užtikrinamų teisių (pavyzdžiui teisės į vardą, tapatybės išsaugojimą, teisės nebūti kankinamam ir kt.), kalbant apie vaikus su negalia reikėtų išskirti kai kurias specifines teises, kurios, tikėtina, gali būti pažeistos:

  • Gimimo registracija (ir su tuo susijusios kitos teisės).
  • Prieiga prie žiniasklaidos ir teisė gauti informaciją.
  • Galimybė naudotis viešuoju transportu ir kitomis paslaugomis.

Komitetas pažymi, kad vaikui su negalia geriausia yra augti šeimos aplinkoje, todėl valstybės turėtų teikti neįgalų vaiką auginančioms šeimoms tiek materialinę paramą, tiek kitokio pobūdžio pagalbą (pavyzdžiui, suteikti galimybę mokytis gestų kalbos, teikti pagalbą prižiūrint neįgalų vaiką, kad tėvai neprarastų galimybės dirbti ir kt.).

Komitetas pabrėžia, kad tikimybė neįgaliam vaikui tapti smurto ar išnaudojimo (seksualinio, fizinio ar kt.) auka yra didesnė, nei kitų vaikų. Valstybės skatinamos imtis priemonių, siekiant užkirsti kelią smurtui prieš vaikus su negalia ir jų išnaudojimui:

  • mokyti neįgalaus vaiko tėvus ar globėjus atpažinti požymius, pagal kuriuos galima spręsti, ar vaikas yra išnaudojamas,
  • teikti paramą tėvams ar kitiems asmenims, besirūpinantiems neįgaliu vaiku,
  • informuoti tėvus apie vaikų turimas teises ir jas ginančias institucijas,
  • atkreipti dėmesį ir kovoti su smurtu mokymosi įstaigose,
  • užtikrinti, kad institucijose, prižiūrinčiose vaikus su negalia, dirbtų kvalifikuoti specialistai,
  • sukurti efektyviai veikiantį skundų ir institucijų priežiūros mechanizmą,
  • imtis visų įmanomų teisėkūros priemonių, siekiant nubausti ir iškelti smurtaujantį asmenį iš namų, užtikrinant vaiko ir kitų asmenų teisę į saugią aplinką.

Komentare taip pat aptariama alternatyvi vaiko globa šeimoje bei kitose globos institucijose bei būtinybė periodiškai tikrinti rūpinimosi vaiku kokybę bei sąlygas.

Aptardamas vaiko gerovės ir sveikatos klausimus, Komitetas skatina valstybes imtis priemonių, kad būtų pasiektas kiek įmanoma aukštesnis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo lygis ir būtų pašalintos kliūtys, trukdančios neįgaliems vaikams pasinaudoti teise į tinkamą sveikatos priežiūrą (finansinių išteklių ar informacijos trūkumas, problemos dėl transporto, geografinės padėties, prieigos prie sveikatos priežiūros paslaugų ir kt.). Daug vaikų visame pasaulyje tampa neįgalūs dėl paveldimų ligų, komplikacijų, kurias sukelia užkrečiamos ligos, vitaminų trūkumas, nelaimingi atsitikimai namuose, eismo įvykiai ar ginkluoti konfliktai, todėl labai svarbu laiku imtis tinkamų prevencijos priemonių. Taip pat svarbu kuo anksčiau pastebėti ir diagnozuoti tikslią vaiko negalią bei kitas vaiko sveikatos problemas, siekiant suteikti jam kuo efektyvesnę pagalbą. Dėmesys turėtų būti atkreipiamas į neįgalius paauglius ir jų specifinius poreikius. Komitetas ypatingai susirūpinęs dėl kai kuriose šalyse praktikuojamos neįgalių vaikų, ypač mergaičių, sterilizacijos.

Aptardamas švietimo ir laisvalaikio klausimus, Komitetas pažymi, kad neįgaliems vaikams turėtų būti suteikta galimybė mokytis pagal individualius poreikius, siekiant padėti vaikui vystytis ir tobulėti, įgauti pasitikėjimo savimi. Ypač svarbus yra ankstyvasis auklėjimas, kadangi tokiose institucijose yra galimybė anksčiau pastebėti specialius vaiko poreikius, taip pat svarbu, kad neįgaliam vaikui būtų suteiktos galimybės užsiimti sportu, tinkamai ilsėtis (taip gerinant jų socialinio gyvenimo kokybę). Neįgaliems vaikams turi būti suteikiama galimybė vystyti profesinius įgūdžius, valstybė turi pasirūpinti tinkamu šios srities finansavimu.

Tuo atveju, kai neįgalus vaikas pažeidė teisės normas, svarbu laikytis bendrų principų, numatančių elgesį su visais nepilnamečiais pažeidėjais, tačiau laisvės atėmimo atveju vaikai su negalia neturėtų būti laikomi vienoje institucijoje su kitais vaikais. Tokiu atveju reikalingi specialistai, galintys teikti ypatingą priežiūrą. Neįgalus vaikai, kaip ir visi kiti turi teisę būti apsaugoti nuo ekonominio ar seksualinio išnaudojimo, ypatingai atkreiptinas dėmesys į gatvės vaikus, pabėgėlius, mažumoms priklausančius vaikus ir į vaikus, dalyvaujančius ginkluotuose konfliktuose.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas) 10-asis komentaras „Dėl vaikų teisių ir nepilnamečių justicijos“ priimtas 2007 m. balandžio 25 d. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį.

Komitetas šiame komentare valstybėms pateikia gaires bei rekomendacijas, kad jos galėtų imtis priemonių, atitinkančių Konvenciją ir užtikrinančių tinkamą nepilnamečių civilinės justicijos įgyvendinimą. Konvencija numato pareigą valstybėms narėms vystyti visapusišką nepilnamečių justicijos politiką, todėl neturėtų būti apsiribojama vien tik 37 ir 40 straipsnių įgyvendinimu, o atsižvelgiama į bendrus principus, įtvirtintus Konvencijos 2 (nediskriminavimo principas), 3 (vaiko teisių prioritetas), 6 (teisė gyventi ir vystytis) ir 12 (teisė būti išklausytam) straipsniuose, taip pat į kitus svarbius straipsnius, pavyzdžiui 4 bei 39. Iš esmės Konvencija numato pagrindinius elgesio su įstatymus pažeidusiais vaikais principus:

  • Elgesys turi būti suderinamas su vaiko orumu.
  • Elgesys turi skatinti vaiką gerbti žmogaus teises ir laisves.
  • Elgesys turi atitikti vaiko amžių ir skatinti vaiko reintegraciją į visuomenę.
  • Draudžiamas bet kokių smurto formų naudojimas.

Komitetas išskiria pagrindinius nepilnamečių justicijos įgyvendinimo elementus:

  1. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Turi būti imtasi priemonių, siekiant, kad vaikas nebūtų apsuptas aplinkybių, didinančių riziką įsitraukti į nusikalstamas veikas. Vaikams turi būti užtikrinta teisė į pakankamą pragyvenimo lygį, sveikatos priežiūrą, švietimą, teisė būti apsaugotam nuo bet kokios formos smurto, ekonominio bei seksualinio išnaudojimo ir kt. Sėkmingai per šeimas, bendraamžių grupes, švietimo įstaigas ar kitas organizacijas įgyvendinama prevencijos politika palengvina vaikų socializaciją ir integraciją į visuomenę, todėl prevencijos programose turėtų būti atkreipiamas ypatingas dėmesys į socialinės rizikos šeimas.
  2. Teisminė ir neteisminė intervencija. Valstybės turi imtis reikiamų priemonių apsaugoti žmogaus teisėms. Prioritetas turi būti teikiamas neteisminei intervencijai (atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečiai dažniausiai padaro smulkius nusižengimus), tačiau valstybėms paliekama diskrecijos teisė nustatyti konkretaus pobūdžio priemones bei priimti atitinkamus teisės aktus. Skatintinos tokios priemonės kaip viešieji darbai, socialinio darbuotojo priežiūra bei konsultacijos, žalos atlyginimas nukentėjusiems, darbas įstatymus pažeidusio vaiko šeimoje. Neteisminės intervencijos priemonės taikomos, kai vaikas pripažįsta padaręs nusižengimą, laisva valia duoda rašytinį sutikimą tokias priemones taikyti (sutariama dėl jų pobūdžio, trukmės, dėl pasekmių nesėkmingo bendradarbiavimo atveju). Siekiant bendradarbiauti su tėvais, ypač kai vaikas jaunesnis nei 16 metų, turėtų būti svarstoma galimybė iš jų gauti tokį pat sutikimą. Vaikui turi būti suteikta galimybė gauti teisinę ar kitokią atitinkamą konsultaciją dėl jam taikytinos priemonės tinkamumo. Įgyvendinus atitinkamą neteisminę intervencijos priemonę, byla turėtų būti baigta. Atitinkamos institucijos gali pasilikti įrašus apie įgyvendintas priemones, tačiau jos neturi būti laikomos „ankstesniu baustumu“ ir naudojamos prieš vaiką. Teisminės intervencijos atveju svarbiausia, kad būtų garantuota teisė į teisingą teismą.
  3. Minimalus ir maksimalus amžius nepilnamečių justicijoje. Konvencijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybių pareiga nustatyti minimalų amžių, kurio sulaukęs vaikas galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Komitetas siūlo įtvirtinti minimalų amžių ne mažesnį nei 12 metų, tačiau skatintų amžiaus ribą pakelti iki 14-16 metų (valstybės, įtvirtinusios minimalų 12 metų amžių, neturėtų jo mažinti, nepaisant jokių aplinkybių).  Maksimalus amžius – 18 metų (atsižvelgiant į asmens brandą bei kitas aplinkybes nepilnamečiams galiojančios taisyklės galėtų būti taikomos net iki 21 metų).
  4. Teisingo teismo užtikrinimas. Konvencijos 40 straipsnio 2 dalyje numatyti svarbiausi principai, kurių laikymasis turi būti užtikrintas proceso metu. Privaloma laikytis nekaltumo prezumpcijos, niekas neturi būti baudžiamas už veiką, jei jos padarymo metu nebuvo ją draudžiančio teisės akto (įstatymo negaliojimo atgal principas), kiekvienas turi teisę būti išklausytas, dalyvauti procese, susipažinti su priimtu sprendimu, pateikti apeliacinį skundą, gauti  informaciją  apie  jam iškeltus kaltinimus, o prireikus – ir teisinę pagalbą. Niekas negali būti verčiamas duoti parodymų prieš save. Kalbos nemokančiam vaikui turėtų būti garantuojama vertėjo pagalba (svarbu, kad vertėjas būtų paruoštas darbui su vaikais). Visose bylos nagrinėjimo stadijose turi būti garantuojama pagarba vaiko asmeniniam gyvenimui. Ypač svarbu ir tai, kad žiniasklaidoje skelbiama informacija nepažeistų vaiko teisės į privatumą.
  5. Laisvės atėmimas, įskaitant kardomąjį kalinimą ir įkalinimą po teismo. Kardomasis kalinimas turėtų būti kiek įmanoma labiau ribojamas, nes šios sankcijos taikymas pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Laisvės apribojimas taip pat taikytinas tik kraštutiniu atveju, vaikui turi būti suteikta teisė apskųsti tokio sprendimo teisėtumą atitinkamoms institucijoms. Mirties bausmė ar įkalinimas iki gyvos galvos be galimybės būti paleistam lygtinai – netaikytini.

Kaip numatyta Konvencijos 37 straipsnio c punkte, kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė, turi būti atskirtas nuo suaugusiųjų. Tai reiškia, kad vaikas, kuriam atimta laisvė, neturėtų būti laikomas suaugusiųjų kalėjime ar kitoje kalinimo įstaigoje, nes tai gali kelti grėsmę jų gerovei, saugumui bei galimybei nebenusikalsti ateityje ir reintegruotis į visuomenę. Valstybės turi pasirūpinti specializuotų laisvės atėmimo įstaigų vaikams steigimu, kuriose su vaikais dirbtų specialiai tam paruošti asmenys. Tačiau ši nuostata nereiškia, kad asmuo, kuriam sukanka 18 m. turi būti nedelsiant perkeltas į suaugusiųjų laisvės atėmimo įstaigą. Pilnametystės sulaukęs asmuo gali tęsti bausmės vykdymą, jei tai atitinka jo interesus ir nepažeidžia kitų jaunesnių vaikų interesų. Vaikui turi būti suteikta galimybė bendrauti su savo šeima, todėl bausmę jis turėtų atlikti, jei įmanoma, kuo arčiau savo gyvenamosios vietos. Vaikams turėtų būti užtikrinta teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas, privatumą, švietimą pagal jų poreikius ir sugebėjimus, tinkamą medicininę priežiūrą. Laisvės atėmimo įstaigos darbuotojai turėtų skatinti vaiką palaikyti ryšį šeima, draugais, kitais bendruomenės nariais. Labai svarbu, kad drausminės priemonės (pavyzdžiui, už vidaus tvarkos pažeidimus) nepažeistų vaiko teisės į orumą. Bet kokios formos prievarta netoleruotina, jei ji naudojama kaip bausmės priemonė.

Svarbu atkreipti dėmesį, jog žiniasklaida neretai formuoja neigiamą požiūrį į nepilnamečius teisės pažeidėjus ir netgi apskritai į nepilnamečius. Tokie stereotipai visuomenėje atsiranda nesuvokiant nepilnamečių nusikalstamumo priežasčių ir kitų socialinių problemų.

Siekiant užtikrinti ir įgyvendinti vaiko teises, būtina sukurti efektyviai veikiančią nepilnamečių justicijos sistemą. Valstybės, vykdydamos šią pareigą turėtų priimti reikiamus teisės aktus ar papildyti jau galiojančius, skatinti atsakingų institucijų darbą su vaikais. Svarbų vaidmenį tiek nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos, tiek nepilnamečių justicijos administravimo srityje gali atlikti ir nevyriausybinės organizacijos.

Visą Komentaro tekstą anglų, rusų, ispanų, prancūzų, arabų bei kinų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org

Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas (toliau – Komitetas) savo 11-ame komentare „Dėl vietinių vaikų ir jų teisių, įtvirtintų Konvencijoje“, paskelbtame 2009 m. analizuoja vietinių vaikų (angl. indigenous children – gimę toje vietoje, tenykščiai, čiabuviai) teisių įgyvendinimą pagal Vaiko teisių apsaugos konvenciją. Šio komentaro tikslas – pateikti valstybėms gaires, kuriomis vadovaujantis būtų užtikrinamos vaiko teisės, atsižvelgiant  į kiekvienos  tautos  tradicijų  ir kultūros  vertybių   svarbą   vaiko   apsaugai   ir   harmoningam vystymuisi.

Komentare analizuojami Konvencijos:

  • 30 straipsnis. Tose  valstybėse,   kuriose  gyvena  etninių,  religinių  ar kalbinių mažumų  arba vietinių gyventojų, iš vaiko, priklausančio tam tikrai  mažumai, ar  vietinio  gyventojo  vaiko  negali  būti atimta teisė  kartu su  kitais savo grupės nariais naudotis  savo kultūra, išpažinti  savo  religiją,  atlikinėti  jos  apeigas  ir vartoti gimtąją kalbą.
  • 29 straipsnis. Valstybės  dalyvės susitaria, kad vaiko lavinimo tikslas turi būti: [...] parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam  supratimo,   taikos,   pakantumo,   vyrų   ir   moterų lygiateisiškumo, visų  tautų, etninių,  nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;
  • 17 straipsnis. Valstybės dalyvės [...] skatina  masinės informacijos  priemones skirti ypač daug dėmesio vaikų,  priklausančių kokiai  nors  mažumų  grupei,  arba vietinių gyventojų vaikų kalbos poreikiams;

Komentare analizuojamos problemos, trukdančios vietiniams vaikams visapusiškai naudotis savo teisėmis ir atkreipiamas valstybių dėmesys, kokių priemonių turi būti imtasi, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko teisių įgyvendinimą. Kai kurios Komentaro pastabos gali būti taikomos ir mažumoms priklausantiems vaikams (atsižvelgiant į tai, kad Komitetas kol kas nėra parengęs komentaro, skirto mažumoms priklausančių vaikų teisėms).

Komentare aptariami:

  • pagrindiniai principai (nediskriminavimas, vaiko teisių pirmenybė, teisė gyventi ir vystytis, pagarba vaiko nuomonei),
  • pilietinės teisės ir laisvės (teisė gauti informaciją, gimimo registravimas, tautybė ir tapatybė),
  • šeimos aplinka ir alternatyvi globa,
  • sveikatos ir gerovės pagrindai,
  • specialiosios apsaugos priemonės (dėl vaikų dalyvavimo ginkluotame konflikte, vaikų pabėgėlių, ekonominio išnaudojimo, seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis, nepilnamečių justicijos)

Analizuodamas vietinių vaikų švietimo klausimą, Komitetas pabrėžia jog visų vaikų švietimo tikslas, be kita ko, yra ugdyti pagarbą bei toleranciją skirtingų religijų ar tautybių žmonėms, skatinti lyčių lygybę, mokyti vaiką atsakomybės. Siekdamos šio tikslo valstybės turi užtikrinti, kad būtų sudaromos mokymo programos, tinkamai įgyvendinančios švietimo politiką. Siekiant apsaugoti vaiką nuo bet kokių diskriminacijos formų, valstybės turėtų užtikrinti mokymo programų, mokymo medžiagos, istorijos vadovėliuose esančios informacijos tikslumą ir teisingumą. Mokyklose neturėtų būti nustatomos diskriminacinės taisyklės, pavyzdžiui, draudimas dėvėti tradicinius drabužius.

Konvencijos 30 straipsnis įtvirtina vietinių vaikų teisę vartoti savo gimtąją kalbą. Siekiant įgyvendinti šią teisę, be sklandaus valstybinės kalbos mokymo yra būtinas ir vaiko lavinimas jo gimtąja kalba. Vietinių vaikų švietimas svarbus tiek jų asmenybės vystymuisi, tiek ir integravimuisi į platesnę visuomenę.

Siekiant veiksmingai įgyvendinti Konvencijoje įtvirtintas vietinių vaikų teises valstybės turėtų priimti reikiamus teisės aktus. Siekiant užtikrinti, kad vietiniai vaikai galėtų naudotis savo teisėmis lygiai su nevietiniais vaikais, turi būti skiriama pakankamai lėšų ir imamasi specialių priemonių, numatytų Komentare. Turėtų būti dedamos pastangos, siekiant surinkti duomenis ir įvertinti vietos vaikų teisių įgyvendinimo laipsnį. Tai turėtų būti daroma konsultuojantis su vietos bendruomenėmis ar tiesiogiai su vaikais. Specialistai, dirbantys su vietiniais vaikais taip pat turėtų būti įgiję specifinių žinių apie vaiko aplinkos kultūrinius aspektus.

Visą Komentaro tekstą anglų, rusų, ispanų, prancūzų, arabų bei kinų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto (toliau – Komitetas)  12-asis komentaras „Dėl vaiko teisės būti išklausytam“ buvo priimtas 2009 m. gruodžio 25 d. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį. Šiame komentare detaliai analizuojamas 12 Konvencijos straipsnis:

12 straipsnis

  1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
  2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.

Konvencijos 12 straipsnis sistemiškai interpretuojamas ir platesniame Konvencijos kontekste kartu su kitais straipsniais, iš kurių išskiriami 2, 3, 5, 6, 13 ir 17.

Konvencijos 12 straipsnis suteikia vaikui ypatingą teisinį ir socialinį statusą – jis įgyja teises, netgi neturėdamas visiško teisinio veiksnumo ir būdamas priklausomas nuo suaugusiųjų. Dėl šios priežasties manytina, kad 12 straipsnyje įtvirtintas vienas iš keturių svarbiausių Konvencijos principų.

Komitetas pažymi, kad didelė dalis valstybių, įgyvendindamos vaiko teisę būti išklausytam, susiduria su problemomis, todėl reikalinga išsami analizė, siekiant suprasti 12 straipsnio nuostatas ir tinkamai apsaugoti kiekvieno vaiko interesus.

Komitetas pabrėžia, kad teisė būti išklausytam apima tiek kiekvieno individo teisę būti išklausytam, tiek vaikų, kaip tam tikros socialinės grupės teisę reikšti savo nuomonę (vaikų grupė mokykloje, valstybėje, vaikai su negalia, mergaitės).  Tokia nuostata įpareigoja valstybę pripažinti šią teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Visais atvejais (tiek individo, tiek grupės), turi būti įvertintas vaiko amžius ir branda.

Komentare išsamiai paaiškinamos sąvokos, vartojamos Konvencijos 12 straipsnyje. Pavyzdžiui, sąvoka „garantuoja“ reiškia, kad valstybėms nepaliekama diskrecijos teisė – jos privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad šis straipsnis būtų visapusiškai įgyvendintas.

Sąvoka „sugebančiam suformuluoti savo pažiūras“ reiškia, jog neturėtų būti daroma prielaida, jog vaikas nesugeba formuluoti savo pažiūrų. Priešingai, turėtų būti preziumuojama, kad vaikas sugeba formuluoti savo pažiūras ir turi teisę jas reikšti. Komitetas pabrėžia, kad 12 straipsnis nenustato konkretaus vaiko amžiaus, todėl skatina ir valstybes savo nacionaliniuose teisės aktuose neįtvirtinti amžiaus ribos, nes kai kuriais atvejais tai užkirstų kelią vaikui būti išklausytam. Remiantis atliktais tyrimais, nustatyta, jog vaikas gali gebėti savo nuomonę ir mintis reikšti kitais būdais (kūno kalba, veido išraiškomis, piešiniais) anksčiau, nei išmoksta tai padaryti žodžiu – į tai taip pat turi būti atsižvelgiama, siekiant visiško 12 straipsnio įgyvendinimo. Taip pat nėra būtina, kad vaikas turėtų išsamių žinių visais su juo susijusiais klausimais, gebėjimui formuluoti savo pažiūras pakanka bendro supratimo. Ypatingas dėmesys turėtų būti atkreipiamas į tuos, kurie patiria sunkumų reikšdami savo nuomonę (vaikus su negalia, tautinių mažumų vaikus, prastai kalbančius valstybine kalba).

Sąvoka „teisę laisvai jas reikšti“ reiškia, kad vaikas gali laisvai rinktis, ar nori pasinaudoti savo teise reikšti nuomonę. Vaikas neturėtų būti apklausiamas dažniau, nei reikia, siekiant kuo mažiau jį traumuoti, vaiku negalima manipuliuoti, daryti jam spaudimo. Vaikui turėtų būti sudarytos sąlygos savo nuomonę reikšti saugioje aplinkoje, kurioje jis jaustųsi gerai. Prieš apklausiant vaiką, jis turėtų būti informuotas apie galimas pasekmes, institucijų ar kitų asmenų veiksmus, nes tokia informacija gali turėti įtakos vaiko priimamiems sprendimams.

„Atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio“ reiškia, jog nepakanka vien tik išklausyti vaiką, jo nuomonė ir gebėjimas išreikšti mintis turi būti rimtai svarstomi ir vertinami. Vaiko biologinis amžius neturi būti vienintelis kriterijus, vertinant gebėjimą reikšti mintis, nes tam įtakos turi ir kiti veiksniai (vaiko patirtis, aplinka, kurioje jis auga ir kt.).

Aiškindamas sąvoką „galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu“, komitetas pabrėžia, kad vaikas turi galimybę pasinaudoti savo teise būti išklausytam bet kokio teisminio nagrinėjimo metu, pavyzdžiui, nagrinėjant skyrybų, globos, įvaikinimo, prieglobsčio, smurto ar seksualinių nusikaltimų bei kitus klausimus. Administracinis nagrinėjimas gali apimti klausimus dėl vaiko švietimo, sveikatos, gyvenimo sąlygų, apsaugos ir kt. Vaiko teisė būti išklausytam garantuojama tiek vykdant procedūras, kurios buvo pradėtos paties vaiko iniciatyva, tiek sprendžiant kitus klausimus, kurie turi įtakos vaikui.

„Tiesiogiai arba per atstovą“ – vaiko atstovu gali būti jo tėvai (globėjai), advokatas ar kitas asmuo (tarp jų ir socialinis darbuotojas), tačiau Komitetas pabrėžia, kad esant galimybei vaikas visuomet turi būti išklausytas tiesiogiai, nes išklausant vaiką per jo atstovus ne visada gali būti tinkamai atstovaujami jo interesai.

„Nacionalinių įstatymų numatyta tvarka“ reiškia, kad valstybės turėtų priimti tokius nacionalinius teisės aktus, kurie atitiktų Konvencijoje įtvirtintas vaiko teises.

12 straipsnio įgyvendinimas iš esmės reikalauja penkių žingsnių įgyvendinant vaiko teisę būti išklausytam:

  1. Pasiruošimas (informuoti vaiką apie jo turimą teisę, apie galimus sprendimus, paruošti vaiką išklausymo procesui)
  2. Išklausymas (sudarant vaikui atitinkamas sąlygas)
  3. Vaiko sugebėjimų įvertinimas
  4. Grįžtamasis ryšys bendraujant su vaiku ir aptariant jo išreikštą nuomonę.
  5. Skundų procedūra ir žalos atlyginimas (teisė pateikti skundą tiek vaiko teises saugančioms institucijoms, tiek esant jo teisių pažeidimui teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu).

Komentare numatyta valstybių narių pareiga peržiūrėti ir, jei reikia, taisyti nacionalinius teisės aktus įtvirtinant juose mechanizmus, užtikrinančius vaikams teisę susipažinti su informacija, teikti skundus, reikalauti žalos atlyginimo. Labai svarbu užtikrinti, kad vaikas būtų išklausytas tiek civilinio (tėvų skyrybos, įvaikinimas, globa), tiek baudžiamojo (kai vaikas yra kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas), tiek administracinio (švietimo, prieglobsčio ir kt. klausimai) nagrinėjimo metu.

Komentare nurodoma, kaip vaiko teisė būti išklausytam gali pasireikšti įvairiose srityse, pavyzdžiui:

  • Kuriant prevencines strategijas, skatinant vaikus reikšti nuomonę nacionaliniu bei tarptautiniu mastu;
  • Šeimoje: valstybė skatinama kurti strategijas, švietimo programas, kuriose būtų akcentuojamas siekis stiprinti šeimos ryšius, abipusę tėvų ir vaikų pagarbą, atsižvelgti į vaiko nuomonę priimant sprendimus, ją skatinti ir gerbti. Tokios programos, be kita ko, turėtų įtvirtinti ir lygias berniukų bei mergaičių teises. Pabrėžiamas ir žiniasklaidos vaidmuo formuojant požiūrį į vaikus, šeimą bei visuomenę;
  • Esant alternatyviai globai svarbu užtikrinti, kad globojami vaikai turėtų teisę reikšti savo pažiūras jiems svarbiais klausimais ir į jas būtų atsižvelgta priimant sprendimus;
  • Sveikatos priežiūra: vaikams (netgi nesant tėvų sutikimo) turėtų būti teikiama informacija apie jų sveikatos būklę, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į vaiko nuomonę kai kuriais sveikatos priežiūros klausimais. Vaikai turi būti skatinami rūpintis savo sveikata ir vystymusi;
  • Švietimas: siekiant sukurti tinkamą švietimo sistemą ir tinkamai įgyvendinti vaiko teisę į mokslą, vaiko nuomonė yra vienas esminių dalykų, todėl į ją turi būti atsižvelgiama sudarant švietimo bei auklėjimo programas, kuriant palankų mikroklimatą klasėse, skatinant bendradarbiavimą, užkertant kelią patyčioms bei diskriminacijai. Vaikų nuomonė labai svarbi ir  kuriant ir neformalias ugdymo programas bei elgesio mokyklose nuostatas;
  • Poilsio, sporto bei kultūrinė veikla turėtų būti organizuojama atsižvelgiant į vaikų poreikius;
  • Dirbančių vaikų nuomonė taip pat turi būti išklausyta, o jų interesai ginami, siekiant apsaugoti nuo išnaudojimo;
  • Smurto atvejais labai svarbu, kad būtų išklausytas nukentėjęs vaikas, taip pat pasirūpinta jo saugumu. Teisė būti išklausytam šiuo atveju neatsiejama nuo teisės būti apsaugotam nuo bet kokios formos smurto. Šioms teisėms įgyvendinti turėtų būti sukurtas efektyviai veikianti sistema, kuri suteiktų vaikams galimybę saugiai  ir greitai pranešti apie bet kokio pobūdžio smurtą prieš juos ir užkirsti kelią ydingai praktikai (fizinėms bausmėms, ankstyvoms santuokoms ir pan.);
  • Imigracijos atveju ar prieglobsčio prašančio vaiko turėtų būti paklausta apie jo situaciją, sveikatos būklę, priežastis, dėl kurių jis atsidūrė tokioje situacijoje.

Valstybėms siekiant bendro tikslo – sukurti visuomenę, kurioje būtų gerbiamos vaiko teisės, visų pirma turi būti panaikintos teisinės, politinės, ekonominės, socialinės bei kultūrinės kliūtys, trukdančios tinkamai įgyvendinti Vaiko teisių konvenciją.

Visą Komentaro tekstą anglų, ispanų, arabų bei prancūzų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org

2011 m. balandžio 18d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas (toliau – Komitetas) paskelbė  13-ąjį komentarą „Dėl vaiko teisės būti apsaugotam nuo bet kokios formos smurto“. Nors Komiteto komentarai neturi teisinės galios, tačiau gali būti naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) normų turinį. Šiame komentare detaliai analizuojamas 19 Konvencijos straipsnis:

19 straipsnis

  1. Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.
  2. Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali būti ir  veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis kitų priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o prireikus iškelti baudžiamąją bylą.

19 straipsnis taip pat sistemiškai interpretuojamas ir platesniame Konvencijos kontekste kartu su kitais straipsniais, iš kurių išskiriami 2, 3, 4, 5, 6 bei 12. Komentarą buvo nuspręsta priimti dėl augančio smurto prieš vaikus masto bei intensyvumo. Pasak Komiteto, būtina imtis priemonių, kurios stabdytų smurtą, ir padėtų ieškoti nesmurtinės konfliktų sprendimo praktikos, nes matyti, kad egzistuojančių priemonių nepakanka. Didžiojoje dalyje valstybių vis dar nėra uždraustos visos smurto prieš vaikus formos, o valstybėse, kuriose tokie įstatymai yra priimti – jų įgyvendinimas nepakankamai efektyvus. Pažeidžiant vaiko teises ir neapsaugant jo nuo smurto daroma didžiulė žala tiek paties vaiko vystymuisi, tiek visai visuomenei.

Komentare išsamiai paaiškinamos sąvokos, vartojamos Konvencijos 19 straipsnyje. Pavyzdžiui, sąvoka „Valstybės dalyvės“ siejama su šalių atsakomybe vykdyti pareigas vaikams ne tik nacionaliniu, bet ir regioniniu bei savivaldybių lygmeniu. Sąvoka „įvairiausio pobūdžio“ reiškia, kad smurtu laikoma tiek fizinio tiek psichologinio smurto formos ir toks sąvokos išaiškinimas nepalieka galimybės įteisinti jokio smurto naudojimo. Komentare akcentuojamas poreikis valstybėms sukurti vaiko gerovės, sveikatos bei vystymosi standartus bei teisės aktuose įtvirtinti aiškius įvairių smurto formų apibrėžimus. Komitetas taip pat pateikia nebaigtinį smurto prieš vaikus formų sąrašą bei išaiškina kiekvieną sąvoką:

  • Aplaidus elgesys –  nesugebėjimas patenkinti fizinių ir psichologinių vaiko poreikių. Aplaidus elgesys gali pasireikšti fiziškai (neapsaugant vaiko nuo smurto), emociškai (nesuteikiant vaikui pakankamai paramos ir meilės), nesirūpinant vaiko sveikata, paliekant vaiką (tais atvejais, kai tėvai išgali išlaikyti vaiką, tačiau jo atsisako).
  • Psichologinis smurtas gali pasireikšti nuolatiniais vaiko užgauliojimais (kad vaikas niekam tikęs, nemylimas, nereikalingas), gąsdinant, bauginant, terorizuojant, ignoruojant, įžeidinėjant, žeminant vaiką, šaipantis iš jo, smurtaujant namuose, matant vaikui, uždarant vaiką vienutėje, izoliuojant ar taikant kitas žeminančias bausmes, priekabiaujant pasitelkiant informacines technologijas (internetą ar mobiliuosius telefonus).
  • Fizinis smurtas apima įvairaus pobūdžio fizines bausmes, kankinimus, žiaurų, nežmonišką elgesį, taip pat kitų vaikų ar suaugusiųjų fizinį priekabiavimą prie vaiko. Vaikams su negalia neretai kyla pavojus patirti ir kitokio pobūdžio smurtą, kaip priverstinė sterilizacija, smurtą prisidengiant gydymu (pavyzdžiui, naudojant elektrošoką), tyčinį luošinimą, žalojimą (siekiant išnaudoti vaiką elgetavimui gatvėse ir pan.)
  • Fizinės bausmės – tai fizinės jėgos panaudojimas prieš vaiką, siekiant sukelti skausmą ar diskomfortą, suduodant ranka ar daiktu, taip pat vaiką spardant, draskant, žnaibant, kandžiojant, pešant plaukus, purtant, verčiant vaiką būti nepatogioje pozicijoje ir kt.
  • Seksualinis priekabiavimas ir išnaudojimas apima vaiko skatinimą ar vertimą užsiimti neteisėta ar psichologiškai žalinga seksualine veikla, vaiko išnaudojimą komerciniais tikslais, vaiko išnaudojimą garso ar vaizdo įrašams, vaikų prostitucijai, sekso vergijai, prekybai žmonėmis, vaiko pardavimą seksualiniais tikslais ar priverstinėms vedyboms.
  • Kankinimas ir nežmoniškas ar žeminantis elgesys gali pasireikšti smurto naudojimu, kai siekiama išgauti prisipažinimą. Tokio smurto aukomis dažniausiai tampa vaikai, kuriems trūksta suaugusiųjų apsaugos.
  • Smurtas tarp vaikų apima fizinį, psichologinį, seksualinį bei kitas smurto formas, kai smurtaujantys asmenys patys yra vaikai.
  • Savęs žalojimas (įskaitant mitybos sutrikimus, bandymus nusižudyti, narkotinių medžiagų vartojimą).
  • Ydinga praktika, tokia kaip mergaičių lyties organų žalojimas, prievartinis maitinimas, nekaltybės tikrinimas, amputacijos, randų darymas, priverstinės ar ankstyvos santuokos, kaltinimai raganavimu, egzorcizmas, dantų rovimas ir kt.
  • Smurtas žiniasklaidoje (stereotipų, skatinančių smurtą bei netoleranciją, kūrimas).
  • Smurtas naudojantis informacinėmis technologijomis pasireiškia pažeidžiant vaiko, kaip informacijos gavėjo teises, priekabiaujant ar persekiojant vaiką, įtraukiant į veikas, kurios neigiamai veikia vaiko psichologinį vystymąsi.
  • Vaiko teisių pažeidimai institucijų veikloje. Efektyvių priemonių trūkumas, valdžios institucijų pareigų nevykdymas, reikiamų teisės aktų nepriėmimas – kliūtys tinkamai apsaugoti vaiko interesus nuo smurto.

Komentare išaiškinamos globėjų bei kitų už vaiką atsakingų asmenų pareigos, detaliai analizuojamos „...reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“ sąvokos bei jų turinys, nurodomi subjektai, turintys dalyvauti įgyvendinant šias priemones, pateikiama konkrečių pavyzdžių bei rekomendacijų, siekiant apsaugoti vaikus nuo smurto. Atkreipiamas dėmesys į prevenciją, kaip efektyviausią priemonę ilguoju laikotarpiu, kovojant su smurtu. Valstybės skatinamos kurti ir vystyti efektyviai veikiančius mechanizmus, kurie leistų identifikuoti egzistuojančias problemas, apie jas pranešti atitinkamoms institucijoms, kurios galėtų pradėti išsamesnę problemų analizę, jei reikia, į pagalbą pasitelkiant kitas institucijas, tarp jų ir teisėsaugos. Labai svarbu, kad vaikams, tapusiems smurto aukomis, būtų padedama fiziškai bei psichologiškai atsigauti, reintegruotis į visuomenę.

Komitetas skatina imtis procedūrų, kurios padėtų užtikrinti Konvencijos 19 straipsnyje numatytų priemonių vykdymą, kokybę, prieinamumą ir efektyvumą. Šiuo tikslu valstybės narės skatinamos kurti nacionalines strategijas bei planus dėl smurto prieš vaikus. Komitetas siūlo kuriant tokius planus atkreipti dėmesį į vaiko teises, vaiko lyties įtaką smurtui prieš vaikus, šeimų įtaką saugant vaiką nuo smurto, apsauginius bei rizikos veiksnius, prevenciją, vaikus, esančius potencialiai pažeidžiamose situacijose, finansavimo paskirstymą, koordinavimo mechanizmus bei visų institucijų, saugančių vaiką nuo smurto, atskaitomybę, priežiūrą bei jų veiklos vertinimą.

Visą Komentaro tekstą anglų, rusų, ispanų, arabų bei kinų kalbomis galite rasti: http://www2.ohchr.org

Informacija rengta remiantis: http://www2.ohchr.org