Šriftas:
A
A
A
Fonas:
baltas
Juoda
Iliustracijos:
Rodyti
Slėpti

Žodis „Ombudsmenas“ gali būti siejamas su senovėje buvusiu posakiu „umbup“ („galia ir autoritetas“) arba galiausiai su Švedišku žodžiu „ombud“, reiškiančiu asmenį, veikiantį kaip įgaliotą kitų atstovą. 

Pirmasis „tikrasis“ ombudsmeno institutas buvo įkurtas Švedijos karaliaus Čarlio XII 18 amžiuje. Nuo 1713 metų pagrindinė įsteigto Ombudsmeno pareiga buvo užtikrinti karaliaus pareigūnų veiksmų tinkamumą (teisėtumą). Oficialiai bei nuolatinai Ombudsmeno institutas buvo inkorporuotas į Švedijos Konstituciją 1809 metais, kur jis buvo įvardintas kaip parlamentinis organas, prižiūrintis teisėjus, valdžios ir kitus pareigūnus ir užtikrinantis, kad jų veiksmai atitiktų įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstitucijoje įtvirtintas Ombudsmeno veiklos teisinis pagrindas buvo detalizuotas specialiu įstatymu, numatančiu jo veikimo ribas bei oficialius įgaliojimus. 

Ombudsmeno institutas buvo išvystytas XX amžiuje. Po Antrojo pasalinio karo beveik 100 Ombudsmeno institucijų buvo įkurta visame pasaulyje. Pastarųjų įsteigtų institucijų forma ir modelis priklausė nuo kiekvienos šalies istorinės, politinės ir socialinės padėties, atitinkamai įvairiose valstybėse jie buvo pavadinti skirtingai: pavyzdžiui Ispanijoje – liaudies gynėju „Defensor de pueblo“, Prancūzijoje – tarpininku, mediatoriumi „mediateur“, Lietuvoje - kontrolieriais ir t.t.

Pasaulyje egzistuoja įvairių ombudsmeno institucijų modelių, priklausomai nuo jų rinkimo, skyrimo į pareigas būdo, veiklos srities apimties ir kt. aspektų.

Daugelyje šalių Ombudsmeno institutas yra konstitucinis, t. y. jo veiklos ir steigimo teisinis pagrindas tiesiogiai įtvirtintas nacionalinėje konstitucijoje.

Be klasikinio tipo Ombudsmeno institucijų, kurių pagrindinis tikslas yra ginti asmenis nuo netinkamos viešojo administravimo pareigūnų veiklos bei biurokratizmo, žinomos ir specializuotos Ombudsmeno institucijos, veikiančios tam tikroje viešojo administravimo srityje, pavyzdžiui, asmens duomenų apsaugos, vaiko teisių gynimo, policijos veiklos, lygių moterų ir vyrų teisių pažeidimų ir pan.

Lietuvoje šiuo metu veikia dvi specializuotos Ombudsmenų institucijos:

  • Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba;
  • Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga.

Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. gegužės 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymą, kurio pagrindinis tikslas – sudaryti teisines prielaidas, leidžiančias užtikrinti tarptautinių ir nacionalinių vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, kontroliuoti valstybės, savivaldos, nevalstybinių institucijų bei organizacijų ir privačių asmenų veiklą, dėl kurios gali būti pažeidžiamos vaiko teisės ir teisėti interesai.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, kaip specializuota kontrolės institucija, įsteigta Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. VIII-1865, Seimui pasinaudojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise steigti kitas kontrolės institucijas, kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymai, ir Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte numatyta Seimo teise steigti įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skirti ir atleisti jų vadovus.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas suteikė vaiko teisių apsaugos kontrolieriui teisę neapsiriboti vien tik valstybės, savivaldybės tarnautojų veiklos tyrimu, kadangi vaiko teisių apsaugos kontrolieriui suteikta teisė kontroliuoti ir privačių įmonių, nevalstybinių institucijų be organizacijų ir netgi privačių fizinių asmenų veiklą, dėl kurios gali būti ar yra pažeidžiamos vaiko teisės ar teisėti interesai.