Faktai: Vaikai buvo atskirti nuo pareiškėjų (tėvų) vykdant teismo sprendimus dėl jų apgyvendinimo vaikų globos namuose − pirmą kartą laikinai 2000 m., o 2002 m. − neterminuotai dėl to, kad ieškovai susidūrė su materialiniais sunkumais ir negalėjo savo penkiems vaikams suteikti tinkamų gyvenimo sąlygų. 2003 m. vyriausiasis vaikas sulaukė pilnametystės. 2004 m. balandžio mėnesį du jauniausieji vaikai buvo apgyvendinti globėjų šeimoje. 2006 m. vasario mėnesį likusiems dviems vaikams buvo panaikinta institucinė globa ir jie vėl galėjo gyventi su tėvais.
Teisė: Institucinė globa pareiškėjų vaikams buvo nustatyta remiantis tik tuo, kad daugiavaikė šeima tuo metu neturėjo tinkamo būsto. Remiantis socialinę gerovę reglamentuojančiais teisės aktais, nacionalinės socialinio aprūpinimo institucijos turėjo įgaliojimus tikrinti ieškovų gyvenimo ir higienos sąlygas bei patarti jiems, kokių veiksmų jie galėtų imtis, siekdami pagerinti esamą padėtį, taip pat išspręsti būsto problemą. Šeimos išskyrimas tik dėl jos patiriamų materialinių sunkumų buvo pernelyg drastiška priemonė.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Policijos pareigūnai panaudojo fizinį smurtą 12 metų amžiaus berniuko atžvilgiu, siekdami priversti jį prisipažinti pavogus iš darbdavio pinigus (vėliau kaltinimai vagyste buvo atmesti). Jis išėjo iš policijos komisariato svirduliuodamas ir vemdamas, su didelėmis mėlynėmis (kraujosruvomis) (maždaug 30x17 cm dydžio). Tyrimas dėl policijos pareigūnų veiksmų buvo sustabdytas, o vėliau jie buvo paaukštinti pareigose.
EŽTT priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos dėl policijos pareigūnų nebaudžiamumo ir specialios nepilnamečių apsaugos neužtikrinimo. Teismas išsakė apgailestavimą, kad nebuvo požymių, jog baudžiamojo proceso metu būtų buvę rūpinamasi nepilnamečio apsauga; nebuvo atsižvelgta į nepilnamečio amžių kaip į lengvinančią aplinkybę ir nebuvo vadovaujamasi nacionaliniais teisė aktais dėl nepilnamečių apsaugos. Nebaudžiamumas atsakingų asmenų tai pat suteikė pagrindą suabejoti teisine sistema ir jos galimybe ką nors apginti.
Kongo pilietė, 5 metų amžiaus Tabitha Kaniki Mitunga, buvo sulaikyta, kai be dokumentų atvyko į Briuselio oro uostą. Iki susitikimo su motina, pabėgėlio teisėmis gyvenančia Kanadoje, pas save ją turėjo pasiimti dėdė. Kadangi nebuvo tinkamesnių sąlygų, beveik dviem mėnesiams ji buvo apgyvendinta suaugusiųjų nelegalių imigrantų centre be šeimos ir be asmens, kuris būtų galėjęs jai atstovauti ar auklėti iki ją sugrąžinant į Kongo Demokratinę Respubliką. Niekas iš šeimos nepasitiko jos sugrįžtančios Kinšasoje. Galiausiai ji susitiko su savo motina, tačiau tik įsikišus Belgijos ir Kanados Ministrams Pirmininkams.
EŽTT nustatė, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 ir 8 straipsnio nuostatos tiek sulaikant Tabitha, tiek ją deportuojant. Tabitha tuo metu buvo labai pažeidžiama dėl savo amžiaus ir dėl savo, kaip nelegalios, šeimos narių nelydimos, užsienietės statuso. Tiek jos sulaikymo sąlygos, tiek deportacija jai sukėlė didelį sielvartą ir atskleidė, kad mergaitės atžvilgiu buvo elgiamasi nežmoniškai. Nepaisydamos pareigos suvienyti nelydimą nepilnametį su šeima, Belgijos valdžios institucijos neleido Tabithai susitikti su motina. Be to, jos sulaikymas buvo netikslingas, nes nebuvo vengimo rizikos. Valdžios institucijos taip pat neužtikrino, kad būtų pasirūpinta Tabitha jai atvykus į Kinšasą.
Ieškovui nebuvo leista atlikti DNR testą sergančiam vyrui, kuris, jo manymu, galėjo būti jo biologinis tėvas. Dėl minėtos priežasties jis negalėjo nustatyti tėvystės.
EŽTT nustatė, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. DNR testas labai nekenkė sveikatai, šeima nepateikė jokių filosofinių ar religinių prieštaravimų ir, jei ieškovas nebūtų pratęsęs sergančio vyro kapo nuomos, jo kūnas būtų buvęs ekshumuotas.
16 metų amžiaus vaikas buvo sulaikytas beveik keturiems mėnesiams, po to paleistas.
Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas tuo metu buvo nepilnametis, Teismas priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos (teisė į laisvę ir apsaugą).
Ieškovo vaikai, atitinkamai septynerių ir devynerių metų amžiaus, buvo pašalinti iš mokyklos, kurioje mokėsi dvejus metus, dėl to, kad jų tėvas, čečėnas, nedeklaravo savo gyvenamosios vietos mieste, kuriame jie gyveno, ir neteko migranto kortelės, kurią jis buvo įpareigotas pateikti kompensacijai už Čečėnijoje prarastą turtą gauti.
Atsižvelgdamas į tai, kad Rusijos teisės aktai nesuteikė teisės riboti vaiko teisės į mokslą dėl tėvų deklaruotos gyvenamosios vietos, Teismas priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Protokolo Nr. 1 2 straipsnio nuostatos.
15 metų amžiaus mergaitė iš Togos buvo verčiama dirbti kaip vergė. Jos pasas buvo atimtas, o ji pati buvo verčiama dirbti 15 valandų per dieną – tvarkyti namus bei prižiūrėti vaikus be jokio užmokesčio ar atostogų.
EŽTT nustatė, kad Prancūzijos teisės aktai neužtikrino pakankamai aiškios ir efektyvios apsaugos, todėl buvo pažeistos Konvencijos 4 straipsnio (vergovės draudimas) nuostatos.
Įvaikintam vaikui buvo atimta paveldėjimo teisė, o jo motina galiausiai prarado teisę į šeimos nekilnojamojo turto valdymą, kai Andoros teismai testamente nurodytą sąlygą – paveldėtoju gali būti tik „gimęs teisėtoje ir bažnytinėje santuokoje“ – interpretavo taip, kad paveldėtoju gali būti tik biologinis vaikas.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad Antonio tėvai buvo sudarę teisėtą ir bažnytinę santuoką, ir kad testamente nebuvo nieko, kas suponuotų, jog paveldėtoju negali būti įvaikintas vaikas. Teismas priėjo prie išvados, kad „įvaikinto vaiko teisės pavaldėti ribojimas“, kuris „akivaizdžiai nesuderinamas su diskriminacijos draudimu“ pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjams (dviems italų poroms) teismo sprendimu buvo suteikta teisė įsivaikinti vaiką iš Rumunijos, tačiau vaikų globos namai, nepaisydami teismo nurodymo, atsisakė perduoti vaikus. Be to, du nepilnamečiai, argumentuodami, kad nenori palikti globos namų, nes jau susiformavę socialiniai ir emociniai jų ryšiai su kitais šiuose vaikų globos namuose gyvenančiais vaikais ir darbuotojais, o įvaikintojų jie nepažįsta, pateikė ieškinius teismui, kad sprendimai dėl jų įvaikinimo būtų panaikinti. Vienas iš jų bylą laimėjo.
EŽTT, pateikdamas nuomonę dėl Konvencijos 8 straipsnio nuostatų laikymosi, pažymėjo, kad byloje kilo konfliktas tarp pareiškėjų (įvaikintojų) teisėtų lūkesčių sukurti šeimą ir įvaikintų nepilnamečių noro pasilikti socialinės šeimos aplinkoje, kurioje jie ir užaugo. Pareiškėjų teisėti lūkesčiai negalėjo būti absoliučiai užtikrinti pagal Konvenciją, nes jie prieštaravo nepilnamečių atsisakymui. Geriausiems vaiko interesams buvo suteiktas prioritetas prieš tėvų. Įvaikinimo byloje nepilnamečių atsisakymui buvo suteiktas svoris, nes šis požiūris buvo nuolat išsakomas nuo to laiko, kai jie pasiekė būtiną brandą nuomonei dėl įvaikinimo pareikšti. Dėl šio priešinimosi nepilnamečių harmoningas integravimasis į naująją šeimą tapo neįmanomas. Atsižvelgiant į nepilnamečių interesus, Rumunijos valdžios institucijos neturėjo pareigos užtikrinti, kad vaikai paliktų šalį prieš savo valią.
Faktai: Pareiškėjai − dvi italų poros, turėjusios leidimus pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą įsivaikinti vaiką iš Rumunijos; Vaikai, kurie turėjo būti įvaikinti, gyveno privačiuose vaikų globos namuose Rumunijoje nuo to laiko, kai juos paliko tėvai. 2000 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas sprendimas, nurodęs pakeisti nepilnamečių gimimo liudijimus ir išduoti naujus sertifikatus. Įvaikinimai buvo pripažinti suderinamais su nacionaliniais teisės aktais ir su 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Birželio ir rugpjūčio mėnesių galutiniais teismo sprendimais vaikų globos namai buvo įpareigoti perduoti vaikus ir jų gimimo liudijimus pareiškėjams, tačiau vaikai liko globos namuose. Vaikų globos namai nuolat ginčijo sprendimų vykdymą, o po to kai jų prieštaravimai buvo atmesti, antstolių bandymai įvykdyti sprendimus nepavyko. Per 2002 ir 2003 metus pareiškėjai pateikė keletą nesėkmingų prašymų vykdyti priimtus sprendimus dėl įvaikinimo. Tuo pačiu metu vaikų globos namai paprašė atidėti nepilnamečių įvaikinimo procedūras. Prašymas buvo atmestas, nes neatitiko prašymui keliamų reikalavimų. Du nepilnamečiai pateikė ieškinius, kad sprendimai dėl jų įvaikinimo būtų panaikinti. Vienas iš jų bylą laimėjo. Remiamtis naujausia Teismui pateikta informacija, vaikai turėjo geras gyvenimo sąlygas visomis prasmėmis vaikų globos namuose. Jie nenorėjo palikti šių namų ir gyventi kartu su pareiškėjais, nes juos labai mažai pažinojo. Vaikai išreiškė norą pasilikti gyventi centre, kur jau buvo susiformavę socialiniai ir emociniai jų ryšiai su kitais šiuose vaikų globos namuose gyvenančiais vaikais.
Teisė: 8 straipsnis. Ryšių buvimas kaip šeimos pagrindas: nors ieškovai turėjo galimybę bendrauti su savo įsivaikintomis dukterimis, jie neturėjo de facto šeimos santykių su jomis. Teismas, priimdamas sprendimą, kad buvo susiformavę Konvencijos 8 straipsniu ginami šeimos ryšiai, atsižvelgė į keletą aplinkybių. Santykiai tarp įvaikių ir tėvų (įtėviais paskelbti pagal galutinį ir neskundžiamą sprendimą) kilo dėl teisėto įvaikinimo, kuris užbaigė teisių ir pareigų egzistavimą tarp įvaikių ir jų protėvių ar visų kitų asmenų. Įvaikinimas buvo įvykdytas sutinkamai su nacionaliniais teisės aktais ir tarptautinėmis konvencijomis. Pripažintina, kad nebuvo prašoma nepilnamečių sutikimo dėl jų įvaikinimo, nes jie pagal įstatymus neturėjo minimalaus amžiaus, t. y. 10 metų, nuo kurio šis sutikimas būtinas, kai teismai priėmė sprendimą dėl įvaikinimo, tačiau tai nebuvo netinkama, atsižvelgiant į šalių galimybes veikti savo nuožiūra pagal tarptautines konvencijas. Nors šioje byloje įvaikintojai ir jų įvaikintos dukros negyvenimo kartu, o tarp jų nebuvo pakankamai artimų de facto ryšių, tai traktuotina ne tik kaip šeimos gyvenimas ar potencialūs santykiai, patenkantys į Konvencijos 8 straipsnio taikymo ribas, tačiau šio aplinkybės įrodinėjimas nepriskirtinas pareiškėjams, kurie paprasčiausiai laikėsi šalyje atsakovėje nustatytų procedūrų (vaikų atranka pagal fotografiją, be pirminio paruošiamojo kontakto). Be to, ieškovai visada laikė save nepilnamečių tėvais ir atitinkamai elgėsi, domėjosi vaikais vieninteliu jiems prieinamu būdu, t. y. siųsdami jiems rumunų kalba parašytus laiškus. Konvencijos 8 straipsnis taikytinas.
Konvencijos 8 straipsnio laikymasis (valstybės įsipareigojimai): šioje byloje kilo konfliktas tarp pareiškėjų (įvaikintojų) teisėtų lūkesčių sukurti šeimą ir įvaikintų nepilnamečių noro pasilikti socialinės šeimos aplinkoje, kurioje jie ir užaugo. Pareiškėjų teisėti lūkesčiai negalėjo būti absoliučiai užtikrinti pagal Konvenciją, nes jie prieštaravo nepilnamečių atsisakymui būti įvaikintais svetimoje šeimoje. Teismas skyrė ypatingą dėmesį geriausiems vaiko interesams, suteikdamas jiems prioritetą prieš tėvų. Bet dar svarbiau buvo, kad vaikų interesams viršenybė buvo suteikta santykių, paremtų įvaikinimu, atvejui. Pareiškėjų interesai buvo pripažinti mažiau reikšmingais nei įvaikintų nepilnamečių. Pareiškėjai buvo oficialiai pripažinti įtėviais iki susiformuojant specifiniams ryšiams su vaikais, kurie tuo metu buvo 9 ir 9.5 metų amžiaus, kurių jie niekada nepažinojo ir su kuriais jie nebuvo užmezgę emocinių ryšių. Įvaikinimo metu įvaikinamiems vaikams netrukus turėjo sueiti toks amžius, nuo kurio privalomas nepilnamečio sutikimas dėl įvaikinimo. Vaikai nepritarė naujiems šeimos ryšiams, tam priešinosi netgi teismuose, kur vienam iš jų buvo priimtas palankus sprendimas. Nepilnamečių atsisakymui buvo suteiktas svoris, nes šis požiūris buvo nuolat išsakomas nuo to laiko, kai jie pasiekė būtiną brandą nuomonei dėl įvaikinimo pareikšti. Dėl šio priešinimosi nepilnamečių harmoningas integravimasis į naująją šeimą tapo neįmanomas. Atsižvelgiant į nepilnamečių interesus, Rumunijos valdžios institucijos neturėjo jokios pareigos užtikrinti, kad vaikai paliktų šalį prieš savo valią ir nepaisyti teismo proceso, kurio metu buvo pateikti prieštaravimai dėl pirminio įvaikinimo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Išvada: pažeidimo nėra (šeši balsai prieš vieną).
6 straipsnio 1 dalis. Nors sprendimai dėl įvaikinimo buvo galutiniai ir neskundžiami, jie nebuvo įvykdyti. Ši padėtis nepriklausė nei nuo pareiškėjų, nei nuo teismo antstolių, o buvo įtakota vaikų globos namų, kuriuose gyveno šie vaikai. Nors valstybė negalėjo būti kaltinama dėl šios privačios įstaigos veiksmų, buvo būtina išnagrinėti, ar valstybė galėtų būti laikoma atsakinga už skundžiamą situaciją. Daugiau nei trejus metus valstybė nesiėmė veiksmingų priemonių, leidžiančių antstoliams atlikti savo užduotį ir įvykdyti teismo sprendimus, inter alia, kartu su policijos pagalba, taip pat nesiėmė jokių priemonių prieš minėtus vaikų globos namus ar jų direktorių, nepaisant turimų priemonių pagal nacionalinę teisę. Nesiimdama veiksmingų priemonių, skirtų užtikrinti vykdytinų teismo sprendimų laikymąsi, nacionalinės valdžios institucijos sudarė situaciją, kuri pakenkė teisės normoms ir teisinio tikrumo principui. Be to, bėgantis laikas sukėlė galimai negrįžtamus padarinius ieškovams. Dėl minėtų priežasčių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos tapo nereikšmingos.
Išvada. Pažeidimas (keturi balsai prieš tris). Konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Policijos pareigūnas nepilnamečio sulaikymo metu prieš jį panaudojo fizinį smurtą − keletą kartų sudavė keliu į sėklides.
EŽTT priėjo prie išvados, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, nes fizinės jėgos panaudojimas buvo neproporcingas sulaikytojo veiksmams (tariamam bandymui pabėgti), įvertinus tai, kad jis buvo neginkluotas ir policijos nuovadoje. Policijos pareigūnas galėjo panaudoti kitas priemones pareiškėjui vėl pasodinti.
Psichologijos ekspertas, įvertinęs šeimoje susidariusią situaciją, rekomendavo Jaunimo biurui užtikrinti vaikams saugų ilgalaikį apgyvendinimą globos namuose dėl jų nepakankamos priežiūros ir šeimos gyvenimo sąlygų. Teismas, neišklausęs nei tėvų (pareiškėjų), nei vaikų, Jaunimo biuro prašymą dėl laikino tėvų valdžios ribojimo patenkino. Kitą dieną vaikai buvo paimti iš šeimos, tame tarpe ir naujagimis.
EŽTT pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, nes teismo sprendimas dėl laikino tėvų valdžios ribojimo nebuvo pagrįstas svariais argumentais, o pareiškėjai nebuvo tinkamai įtraukti į sprendimo priėmimo procesą. Taip pat, EŽTT nuomone, nebuvo būtinybės paimti vaikus iš šeimos, nes jiems nebuvo iškilęs neišvengiamas pavojus, o sprendimas paimti vaikus iš šeimos jau kitą dieną po teismo nutarties priėmimo neatitiko realaus poreikio.