16 metų amžiaus jaunuolis buvo paguldytas į ligoninę dėl sutrenktų sėklidžių, daugybinių pjautinių žaizdų ant veido ir mėlynių paakyje, ant riešo, nugaros ir galvos dvi valandas po to, kai buvo nuvežtas į policijos komisariatą tapatybei nustatyti (jam buvo uždėti antrankiai, tačiau nepareikšti jokie kaltinimai). Vaikinui prireikė skubios operacijos, 21 dieną jis buvo pripažintas nedarbingu. Jaunuolis pateikė skundą, kad jis buvo mušamas ir spardomas į genitalijas; policijos pareigūnai tuo tarpu tvirtino, kad tai buvo savigyna ir kad jaunuolis susitrenkė sėklides krisdamas ant kriauklės.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tuo metu buvo pažeidžiamas. Jis buvo surakintas antrankiais ir patyrė sunkius kūno sužalojimus iš policijos pareigūnų (mažiausiai dviejų, stambesnių nei jis pats), kurie turėjo jį ginti. Taip pat buvo neaišku, kodėl jis buvo surakintas antrankiais, nes iki atvežimo į policijos komisariatą jaunuolis buvo ramus ir niekada prieš tai nebuvo buvęs sulaikytas. Nors Teismas nustatė, kad vėliau vykęs tyrimas buvo tinkamas, policijos pareigūnams nuobaudos nebuvo skirtos (skirtos tik minimalios baudos). Taigi nebuvo išlaikytas proporcingumas tarp policijos pareigūnų veiksmų rimtumo ir jiems paskirtos bausmės. Atsižvelgus į tai, buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.
Penkiolika romų tautybės Kroatijos piliečių pateikė skundą, kad jie patyrė rasinę diskriminaciją, nes buvo atskirti mokytis romų tautybės vaikams skirtoje klasėje ir dėl to patyrė mokymosi, psichologinę ir emocinę žalą.
EŽTT pastebėjo, kad ieškovų minimose mokyklose tik romų tautybės vaikai buvo atkirti mokytis specialiosiose klasėse. Vyriausybė šį poelgį aiškino tuo, kad minėtose mokyklose trūko mokinių, mokančių kroatų kalbą. Visgi testai, nulėmę jų atskyrimą mokytis specialiosiose klasėse, nebuvo nukreipti tik į kalbos įgūdžių patikrinimą, mokymosi programa nebuvo nenukreipta kalbos problemoms spręsti, o vaikų padaryta mokymosi pažanga nebuvo tinkamai tikrinama. Dėl minėtų priežasčių ieškovų atskyrimas mokytis romų tautybės vaikams skirtose klasėse buvo pripažintas nepateisinamu ir pažeidžiančiu Protokolo Nr. 1 2 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio nuostatas.
Nutraukus santuoką, pareiškėjo dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Ketverius metus moteris atsisakė vykdyti teismo sprendimą dėl tėvo bendravimo su dukra tvarkos.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 8 straipsnio nuostatose yra įtvirtinta valstybės pareiga imtis veiksmų tėvų teisei bendrauti su vaiku užtikrinti. Užtikrinant teismo sprendimų vykdymą priemonių tinkamumas turi būti vertinamas pagal jų įgyvendinimui reikalingą laiką, nes laikas gali turėti nepataisomas pasekmes tėvų ir vaikų tarpusavio santykiams.
Faktai − 2001 m. balandžio mėnesį pareiškėjo sutuoktinė išvažiavo iš namų kartu su ketverių metų dukra. Žmona kreipėsi dėl santuokos nutraukimo ir jai buvo suteikta laikina, o vėliau ir pilnateisė vaiko globa. Administracinio teismo proceso metu buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo bendravimo su vaiku, kuris įsigaliojo ir tapo vykdytinu 2002 m. spalio mėnesį. Tačiau buvusi sutuoktinė daug kartų atsisakė paklusti teismo sprendimui ir, nepaisant daugelio bandymų, skiriant baudas, priversti moterį šį sprendimą vykdyti, pareiškėjas beveik negalėjo bendrauti su dukra, kol jam pavyko gauti laikinąją teismo nutartį 2006 metų gegužės mėnesį.
Teisė − Konvencijos 8 straipsnis: valstybės pareiga įgyvendinti aiškias priemones apima tėvų teisę, kad būtų imtasi veiksmų, skirtų suvienyti juos su vaikais, ir nacionalinių valdžios institucijų pareigą sudaryti tam sąlygas. Nacionalinės valdžios institucijos privalėjo imtis visų priemonių, kurių būtų galima pagrįstai reikalauti esant ypatingoms šios bylos aplinkybėms, siekdamos palengvinti sprendimų vykdymą, be to, priemonių tinkamumas turėjo būti vertinamas pagal jų įgyvendinimui reikalingą laiką, nes laikas galėjo turėti nepataisomas pasekmes tėvo ir vaiko tarpusavio santykiams.
Visų pirma, kalbant apie administracinio teismo proceso metu priimtą sprendimą dėl tėvo bendravimo su vaiku, EŽTT atkreipė dėmesį, kad valdžios institucijos nustatė, jog tarpusavio santykių palaikymas su tėvu atitiko vaiko interesus. Nepaisant to, teismo sprendimas nebuvo vykdomas nuo galutinio teismo sprendimo priėmimo 2002 m. spalio mėnesį iki 2006 m. gegužės mėnesio, kada teismas priėmė naują sprendimą. Be to, pažymėtina, jog baudos, net ir darant prielaidą, kad jos galėjo priversti buvusią sutuoktinę laikytis susitarimo dėl bendravimo tvarkos, niekada nebuvo faktiškai sumokėtos. Taip pat nebuvo jokių požymių, kad, reaguojant į žmonos atsisakymą bendradarbiauti, buvo imtasi kitų priemonių, siekiant surengti susitikimus, ir nieko nebuvo padaryta, kad būtų sukurtos sąlygos užtikrinti tėvo bendravimą su vaiku − arba taikant priverstines priemones, arba imantis parengiamųjų žingsnių dėl bendravimo. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, taip pat į prabėgusį laiką bei geriausius vaiko interesus, EŽTT priėjo prie išvados, kad vietos valdžios institucijos nedėjo tinkamų ir veiksmingų pastangų, kad būtų vykdomas administracinio teismo proceso metu priimtas sprendimas dėl bendravimo. Kalbant apie teismo procesus, jie truko daugiau nei ketverius su puse metų, o posėdžių per tą laiką įvyko tik penki. Nacionaliniai teismai nepripažino, kad klausimas dėl tėvo bendravimo su dukra tvarkos yra ypatingos skubos dėl bendravimo trūkumo ir moters vengimo vykdyti teismo sprendimą. Taigi, tiek kalbant apie teismo sprendimo vykdymą, tiek patį teisminį procesą dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir globos teisių nustatymo, vietos valdžios vidaus institucijos nesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš Konvencijos 8 straipsnio nuostatų, todėl pareiškėjas beveik neturėjo jokio kontakto su savo dukra daugiau nei ketverius metus.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Šeima gyveno Kanadoje. Baigiantis atostogoms Lenkijoje, motina, Lenkijos pilietė, nusprendė pasilikti šioje šalyje kartu su savo dukra.
EŽTT nustatė, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos (teisė į pagarbą šeimos gyvenimui), nes nuo pareiškėjo kreipimosi iki galutinio teismo sprendimo dėl vaiko grąžinimo tėvui priėmimo praėjo vieneri metai ir septyni mėnesiai. Be to, valdžios institucijos trejus metus nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų galėję priversti moterį vykdyti teismo sprendimą grąžinti vaiką tėvui.
Faktai − pareiškėjas, jo žmona ir jų dukra gyveno Kanadoje. 1996 m., baigiantis atostogoms Lenkijoje, motina, Lenkijos pilietė, nusprendė pasilikti šioje šalyje kartu su savo dukra. Ieškovas dėl to nuo 1997 m. sausio mėnesio pateikė keletą ieškinių. Dėl vieno iš jų 1998 m. spalio mėnesį buvo priimtas galutinis sprendimas, nurodantis grąžinti vaiką. Vis dėlto jis nesusitiko su savo dukra iki 2003 balandžio mėnesio.
Teisė − Konvencijos 8 straipsnis: teisminis nagrinėjimas ir priimto sprendimo vykdymas reikalavo greitų veiksmų, nes, laikui bėgant, tai galėjo turėti nepataisomų pasekmių vaiko ir tėvo santykiams. Nagrinėjamu atveju jau 1997 m. sausio mėnesį, kai ieškovas kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl vaiko pagrobimo, buvo aišku, kad vaikas buvo išvežtas neteisėtai. Tačiau praėjo vieneri metai ir septyni mėnesiai nuo rajono teismo pirmojo sprendimo iki galutinio teismo sprendimo dėl vaiko grąžinimo tėvui priėmimo. Be to, per trejus metus nuo 1998 m. gruodžio mėnesio sprendimo, nurodžiusio pareiškėjo žmonai grąžinti vaiką per tris savaites, valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų galėję priversti moterį vykdyti teismo sprendimą. Tik 2003 m. sausio mėnesį buvo suorganizuotas pasitarimas, siekiant užtikrinti efektyvų bendradarbiavimą tarp įvairių valstybės institucijų, atsakingų už vaiko grąžinimą. Galiausiai valdžios institucijos du kartus surado motiną, tačiau vaiko atgauti joms nepavyko. Atitinkamos institucijos turėjo taikyti sankcijas motinai už bendradarbiavimo trūkumą, dėl kurio kilo daugelis sunkumų. Nors baudžiamosios bylos prieš moterį buvo iškeltos tris kartus per septynerius metus, atitinkamos poveikio priemonės niekada nebuvo skirtos − arba dėl to, kad ginčijamas elgesys nebuvo teisės pažeidimas pagal nacionalinius teisės aktus, arba todėl, kad, valdžios institucijų nuomone, elgesys turėjo labai nedidelį neigiamą socialinį poveikį. Be to, jokių poveikio priemonių nebuvo skirta ir vykdant civilinėje byloje priimtus sprendimus. Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad Lenkijos valdžios institucijos nesiėmė tinkamų ir veiksmingų priemonių pareiškėjo teisei susigrąžinti vaiką užtikrinti, todėl pažeidė jo teisę į pagarbą šeimos gyvenimui, kurią garantuoja Konvencijos 8 straipsnio nuostatos.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
2001 m. ieškovė paliko savo sutuoktinį ir pateikė skundą dėl vyro netinkamo elgesio jos ir vaikų (gimusių 1986, 1988 ir 1989 metais) atžvilgiu, taip pat dėl seksualinės prievartos vienos iš dukrų atžvilgiu. Vyras buvo nuteistas už smurtą ir seksualinę prievartą po dviejų metų. Moters prašymas įpareigoti vyrą išsikraustyti iš šeimos gyvenamosios vietos buvo atmestas. Teismas priėmė sprendimą, kad jis neturi teisės uždrausti vyrui naudotis šeimos nuosavybe (išskyrus tuomet, jei būtų nutraukta santuoka). Dėl to moteris kartu su vaikais turėjo išsikraustyti ir palikti draugus bei šeimą, o du vaikai turėjo pakeisti mokymosi įstaigą.
EŽTT priėjo prie išvados, kad Slovakija neužtikrino ieškovei ir jos vaikams skubios apsaugos nuo sutuoktinio smurto, taip pažeisdama Konvencijos 3 ir 8 straipsnio nuostatas.
Dvi seserys pateikė ieškinį dėl to, kad jos, būdamos nepilnametėmis, negalėjo pateikti teismui ieškinį dėl jų motinos netinkamai valdomo turto, o tuomet kai jos tapo pilnametėmis – kreipimosi į teismą terminai buvo praleisti.
EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimą.
Ne santuokoje gimusi ieškovė negalėjo paveldėti savo tėvo turto. Nesantuokinių ir santuokoje gimusių vaikų lygios paveldėjimo teisės pagal tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos (kur ieškovė gyveno didžiąją savo gyvenimo dalį) teisės aktų nuostatas negalėjo būti taikomos, nes tėvas gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje tuo metu, kai Vokietija nebuvo dar suvienyta.
EŽTT nustatė Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatų pažeidimus.
1999 m. mirus sutuoktinei, pareiškėjo duktė liko gyventi su tėvu. 2001 m. mergaitė išvažiavo paatostogauti pas senelius iš motinos pusės, kurie vėliau informavo tėvą, kad dukters jam negrąžins. Nacionaliniai teismai priėmė sprendimą, kad mergaitės gyvenimas kartu su seneliais tenkina geriausius vaiko interesus, o pareiškėjas negali suteikti dukrai tokių pačių materialinių ir psichologinių sąlygų kaip seneliai, prie kurių mergaitė yra labai prisirišusi.
EŽTT pasisakė, kad vaiko interesai reikalauja, jog šeimos ryšiai būtų nutraukiami tik esant „išimtinėms“ aplinkybėms, ir tik tuomet, kai viskas buvo padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, taip pat jeigu (ir kai) įmanoma, „atkurti“ šeimą. Faktas, kad vaikas galėtų būti apgyvendintas palankesnėje aplinkoje pats savaime nepateisina vaiko paėmimo iš biologinių tėvų šeimos.
Tais atvejais, kai sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimais, priemonių tinkamumas turėtų būti vertinamas pagal galimybę jas kuo greičiau įgyvendinti. Kai iškyla sunkumai (paprastai tuomet, kai asmenys, su kuriais gyvena vaikas, atsisako vykdyti teismo sprendimą, nurodantį vaiką nedelsiant grąžinti), kompetentingos valdžios institucijos galėtų bausti už bendradarbiavimo trūkumą, ir nors prievartos priemonės nėra iš esmės pageidautinos šioje jautrioje srityje, neturėtų būti atsisakyta represinių veiksmų tais atvejais, kai asmuo, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi aiškiai neteisėtai.
1999 m. mirus sutuoktinei, pareiškėjo duktė liko gyventi su tėvu. 2001 m. mergaitė išvažiavo paatostogauti pas senelius iš motinos pusės, kurie vėliau informavo tėvą, kad dukters jam negrąžins. Nacionaliniai teismai priėmė sprendimą, kad mergaitės gyvenimas kartu su seneliais tenkina geriausius vaiko interesus, o pareiškėjas negali suteikti dukrai tokių pačių materialinių ir psichologinių sąlygų kaip jos seneliai, prie kurių mergaitė yra labai prisirišusi.
EŽTT pasisakė, kad vaiko interesai reikalauja, jog šeimos ryšiai būtų nutraukiami tik esant „išimtinėms“ aplinkybėms, ir tik tuomet, kai viskas buvo padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, taip pat jeigu (ir kai) įmanoma, „atkurti“ šeimą. Faktas, kad vaikas galėtų būti apgyvendintas palankesnėje aplinkoje pats savaime nepateisina vaiko paėmimo iš biologinių tėvų šeimos.
Tais atvejais, kai sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimais, priemonių tinkamumas turėtų būti vertinamas pagal galimybę jas kuo greičiau įgyvendinti. Kai iškyla sunkumai (paprastai tuomet, kai asmenys, su kuriais gyvena vaikas, atsisako vykdyti teismo sprendimą, nurodantį vaiką nedelsiant grąžinti), kompetentingos valdžios institucijos galėtų bausti už bendradarbiavimo trūkumą, ir nors prievartos priemonės nėra iš esmės pageidautinos šioje jautrioje srityje, neturėtų būti atsisakyta represinių veiksmų tais atvejais, kai asmuo, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi aiškiai neteisėtai.
Faktai: 1999 metais mirė pareiškėjo žmona. Jų dukra D. liko gyventi su tėvu. 2001 m. sausio mėnesį dukra D., tėvui sutikus, išvažiavo paatostogauti pas senelius iš motinos pusės. Jie 2001 m. vasario mėnesį informavo ieškovą, jog dukters D. grąžinti neketina. Pareiškėjui pateikus skundą dėl senelių veiksmų, buvo pradėta baudžiamoji byla. Siekdamas kuo greičiau susigrąžinti dukterį jis taip pat pateikė skubų prašymą Apygardos teismui. Jo prašymą Apygardos Teismas patenkino. Bandymai užtikrinti teismo sprendimo vykdymą buvo nesėkmingi. Pareiškėjas pats bandė pasiimti dukterį D., tačiau įsivėlė į konfliktą su seneliais, kurio metu duktė D. buvo sužeista, o jos gydymui prireikė 17 dienų. Tuomet pareiškėjas pateikė ieškinį Apygardos teismui dėl dukters grąžinimo. Apygardos teismas jo ieškinį patenkino, tačiau Grafystės teismas, atsižvelgdamas į senelių pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytus faktus, jį panaikino, priimdamas sprendimą, kad pareiškėjas negali suteikti dukrai tokių pačių materialinių ir psichologinių sąlygų kaip jos seneliai, prie kurių mergaitė yra labai prisirišusi. Apeliacinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, be to, nusprendė, kad „šiuo metu“ mergaitės gyvenimas kartu su seneliais tenkina geriausius vaiko interesus, ir kad ankstesnėje byloje tarp šalių tebėra neišspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo atidėjimo. Senelių veiksmai, kad jiems būtų paskirta mergaitės globa, buvo nesėkmingi, todėl pareiškėjui nebuvo atimta tėvų valdžia. Galiausiai pareiškėjas pateikė dar vieną skubų prašymą dėl dukters grąžinimo, tačiau jis buvo pripažintas nepriimtinu. Be to, tėvas turėjo teikti dukrai išlaikymą.
Teisė: skundžiami sprendimai ir visi teisminiai procesai, susiję su senelių atsisakymu grąžinti vaiką, buvo „kišimasis“ į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, nes ieškovas negalėjo panaudoti tėvų valdžios dukters atžvilgiu, taip pat įgyvendinti dukters globos teisės. Byloje buvo taikomos Šeimos kodekso nuostatos, siekiant apsaugoti nepilnametės D. interesus. Tokiu būdu ginčijama priemone buvo pasiektas teisėtas tikslas, kad būtų taikomos 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, susijusios su teisių ir laisvių apsauga.
Kalbant apie kišimosi būtinumą, vaiko interesai reikalauja, kad šeimos ryšiai būtų nutraukiami tik esant „išimtinėms“ aplinkybėms, ir tik tuomet, kai viskas buvo padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, taip pat jeigu (ir kai) įmanoma, „atkurti“ šeimą. Pastebėtina, jog visi nacionaliniai teismai sutiko, kad ieškovas galėjo pasiūlyti dukrai D. normalias gyvenimo sąlygas, ir kad jo meilė vaikui buvo nuoširdi. Tačiau, atsisakydami nurodyti seneliams grąžinti pareiškėjui dukrą D., nacionaliniai teismai savo sprendimus grindė pareiškėjo turimomis materialinėmis sąlygomis ir jo elgesiu, galimai kilsiančiais sunkumais, vaikui integruojantis į jo naująją šeimą, ir D. adaptacija senelių, prie kurių ji buvo stipriai prisirišusi, gyvenamojoje aplinkoje. Nepaisant to, faktas, kad vaikas galėtų būti apgyvendintas palankesnėje aplinkoje pats savaime nepateisina vaiko paėmimo iš biologinių tėvų šeimos. Šioje byloje ieškovas, valstybės tarnautojas, turėjo būstą ir vidutines materialines sąlygas, kaip pastebėjo ir nacionaliniai teismai. Jo išsilavinimas ir emociniai gebėjimai nebuvo kvestionuojami. Kalbant apie policijoje gautą pareiškimą apie pareiškėjo agresyvų elgesį, visuose teismų sprendimuose buvo nurodytas vienintelis incidentas, dėl kurio net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo elgesiui įvertinti. Atmesdami pareiškėjo prašymą grąžinti vaiką, nacionaliniai teismai vadovavosi argumentu, kad nepilnametė D. buvo labai prisirišusi prie savo senelių pastaraisiais metais. Tokiu būdu nacionaliniai teismai priėmė sprendimą, kad geriausiai D. interesus atitiktų jos pasilikimas aplinkoje, kurioje ji pastaruoju metu gyveno ir buvo įsikūrusi. EŽTT nuomone, toks argumentas galėtų būti pateisinamas atsižvelgus į vaiko gebėjimą adaptuotis ir į faktą, kad D. gyveno su savo seneliais nuo mažens. Nepaisant to, priežastys, kuriomis nacionaliniai teismai grindė savo atsisakymą grąžinti dukrą tėvui, neatitiko „išimtinių“ aplinkybių, kurios galėtų pateisinti šeimos ryšių nutraukimą. Nors būtų galima sutikti, kad pasikeitusios faktinės aplinkybės išimtiniais atvejais gali pateisinti sprendimą dėl vaiko globos, turėtų būti nustatyta, kad esminiai pokyčiai kilo ne dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo, ir kad buvo dėtos pastangos asmeniniams santykiams išlaikyti ir, jei įmanoma, „atkurti“ šeimą.
Tais atvejais, kai sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimais, priemonių tinkamumas turėtų būti vertinamas pagal galimybę jas kuo greičiau įgyvendinti. Kai iškyla sunkumai (paprastai tuomet, kai asmenys, su kuriais gyvena vaikas, atsisako vykdyti teismo sprendimą, nurodantį vaiką nedelsiant grąžinti), kompetentingos valdžios institucijos galėtų imtis atitinkamų priemonių bausti už bendradarbiavimo trūkumą, ir nors prievartos priemonės nėra iš esmės pageidautinos šioje jautrioje srityje, neturėtų būti atsisakyta represinių veiksmų tais atvejais, kai asmuo, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi aiškiai neteisėtai. Nagrinėjamu atveju ieškovo bandymas priversti senelius vykdyti teismo sprendimą per antstolį ir baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas pasirodė esą bevaisiai, daugiausia dėl to, kad kompetentingos valdžios institucijos nesiėmė aktyvių veiksmų. Be to, galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje buvo priimtas praėjus dviems su puse metų nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, o vaiko teisių apsaugos institucijos nesugebėjo veiksmingai bendradarbiauti. Dėl minėtų priežasčių, vietos valdžios institucijos, nesiimdamos greitų veiksmų, savo elgesiu pritarė nepilnametės D. integracijai į naują aplinką ir aiškiai prisidėjo prie susidariusios de facto padėties, kuri prieštaravo Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintai pareiškėjo teisei. Be to, nors nacionaliniai teismai atsisakė užtikrinti vaiko grąžinimą tėvui, kurio teisės nebuvo apribotos, buvo svarbu imtis priemonių, skirtų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp vaiko ir tėvo, kuris turėjo teisę naudotis savo, kaip tėvo, teisėmis, interesų. Valstybė turėjo įsipareigojimus ne tik užtikrinti, kad vaikas galėtų grįžti pas savo tėvą, bet ir panaudoti visas įmanomas priemones, skirtas šiam rezultatui pasiekti. Tačiau nacionaliniai teismai visiškai nenagrinėjo pareiškėjo galimybės efektyviai naudotis savo, kaip tėvo, teisėmis, kurios iš jo nebuvo atimtos. Taigi galima tik apgailestauti, kad per tokį ilgą laiką valdžios institucijos neatkreipė jokio dėmesio į tai, kad D. ir jos tėvo ryšiai silpnėja, be to, tarp tėvo ir dukters trūksta efektyvaus bendravimo. Vietoj to, kad nurodytų vykdyti priemones, skirtas išlaikyti ir pagerinti, esant reikalui, tėvo ir vaiko tarpusavio santykius, nacionaliniai teismai nusprendė leisti laikui įtvirtinti susidariusią padėtį, dėl ko, atsižvelgiant į vaiko amžių ir požiūrį, tarp tėvo ir dukters padidėjo susvetimėjimas, kuris negali būti laikomas kaip atitinkantis geriausius vaiko interesus. Nacionaliniai teismai tiesiog pritarė situacijai, susidariusiai dėl valdžios institucijų nerūpestingumo vykdant sprendimus, priimtus skubos tvarka.
Be to, atsižvelgus į tai, kad ieškovas išsaugojo savo, kaip tėvo, teises vaiko atžvilgiu, o dukters D. gyvenamoji vieta tik laikinai buvo nustatyta pas senelius, ypač gaila, jog vaikas nesulaukė jokios psichologinės paramos, kad būtų išlaikyti ir pagerinti jos tarpusavio santykiai su tėvu, o ji pati būtų parengta grįžti gyventi su juo. Tokia priemonė nebūtų sukėlusi prieštaravimų tarp pareiškėjo ir vaiko interesų, kas išryškėjo šioje byloje.
EŽTT laikėsi nuomonės, kad dėl valdžios institucijų pasyvumo nutrūko vaiko ir tėvo tarpusavio santykiai. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į pagarbą šeimos gyvenimui, numatyta Konvencijos 8 straipsnyje, nebuvo veiksmingai ginama, nepaisant jo teisėto siekio suvienyti šeimą.
Išvada: taisyklių pažeidimas (šešis balsai prieš vieną).
15 metų amžiaus nepilnametis iki teismo proceso, kurio metu buvo pripažintas kaltu už priklausymą nelegaliai organizacijai, buvo sulaikytas ilgiau nei keturiems su puse metų suaugusiųjų įkalinimo įstaigoje, kur nesulaukė medicininės pagalbos dėl turimų psichologinių problemų ir keletą kartų bandė žudytis. Jam nebuvo užtikrintas teisinis atstovavimas policijos pareigūnų, prokuroro ir teisėjo vykdomos apklausos metu, o jis pats ir jo advokatas nedalyvavo 14 iš 30 teismo posėdžių.
EŽTT priėjo išvadą, kad jaunuolio sulaikymas neabejotinai sukėlė jam psichologines problemas, kurios paskatino bandymus nusižudyti. Valdžios institucijos buvo tiesiogiai atsakingos už jo problemas ir neužtikrino jam tinkamos medicininės priežiūros. Dėl minėtų priežasčių buvo pažeistos Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies (sulaikymo terminas) ir 3 straipsnio nuostatos, atsižvelgus į ieškovo amžių, sulaikymo suaugusiųjų įkalinimo įstaigoje trukmę ir neužtikrintą medicininę priežiūrą bei priemones, kurios būtų leidusios išvengti bandymų žudytis. Jaunuoliui taip pat nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdžiuose, taip pažeidžiant įvairius Konvencijos 6 straipsnio nuostatų aspektus.