2001 m. ieškovė paliko savo sutuoktinį ir pateikė skundą dėl vyro netinkamo elgesio jos ir vaikų (gimusių 1986, 1988 ir 1989 metais) atžvilgiu, taip pat dėl seksualinės prievartos vienos iš dukrų atžvilgiu. Vyras buvo nuteistas už smurtą ir seksualinę prievartą po dviejų metų. Moters prašymas įpareigoti vyrą išsikraustyti iš šeimos gyvenamosios vietos buvo atmestas. Teismas priėmė sprendimą, kad jis neturi teisės uždrausti vyrui naudotis šeimos nuosavybe (išskyrus tuomet, jei būtų nutraukta santuoka). Dėl to moteris kartu su vaikais turėjo išsikraustyti ir palikti draugus bei šeimą, o du vaikai turėjo pakeisti mokymosi įstaigą.
EŽTT priėjo prie išvados, kad Slovakija neužtikrino ieškovei ir jos vaikams skubios apsaugos nuo sutuoktinio smurto, taip pažeisdama Konvencijos 3 ir 8 straipsnio nuostatas.
Dvi seserys pateikė ieškinį dėl to, kad jos, būdamos nepilnametėmis, negalėjo pateikti teismui ieškinį dėl jų motinos netinkamai valdomo turto, o tuomet kai jos tapo pilnametėmis – kreipimosi į teismą terminai buvo praleisti.
EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimą.
Ne santuokoje gimusi ieškovė negalėjo paveldėti savo tėvo turto. Nesantuokinių ir santuokoje gimusių vaikų lygios paveldėjimo teisės pagal tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos (kur ieškovė gyveno didžiąją savo gyvenimo dalį) teisės aktų nuostatas negalėjo būti taikomos, nes tėvas gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje tuo metu, kai Vokietija nebuvo dar suvienyta.
EŽTT nustatė Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatų pažeidimus.
1999 m. mirus sutuoktinei, pareiškėjo duktė liko gyventi su tėvu. 2001 m. mergaitė išvažiavo paatostogauti pas senelius iš motinos pusės, kurie vėliau informavo tėvą, kad dukters jam negrąžins. Nacionaliniai teismai priėmė sprendimą, kad mergaitės gyvenimas kartu su seneliais tenkina geriausius vaiko interesus, o pareiškėjas negali suteikti dukrai tokių pačių materialinių ir psichologinių sąlygų kaip seneliai, prie kurių mergaitė yra labai prisirišusi.
EŽTT pasisakė, kad vaiko interesai reikalauja, jog šeimos ryšiai būtų nutraukiami tik esant „išimtinėms“ aplinkybėms, ir tik tuomet, kai viskas buvo padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, taip pat jeigu (ir kai) įmanoma, „atkurti“ šeimą. Faktas, kad vaikas galėtų būti apgyvendintas palankesnėje aplinkoje pats savaime nepateisina vaiko paėmimo iš biologinių tėvų šeimos.
Tais atvejais, kai sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimais, priemonių tinkamumas turėtų būti vertinamas pagal galimybę jas kuo greičiau įgyvendinti. Kai iškyla sunkumai (paprastai tuomet, kai asmenys, su kuriais gyvena vaikas, atsisako vykdyti teismo sprendimą, nurodantį vaiką nedelsiant grąžinti), kompetentingos valdžios institucijos galėtų bausti už bendradarbiavimo trūkumą, ir nors prievartos priemonės nėra iš esmės pageidautinos šioje jautrioje srityje, neturėtų būti atsisakyta represinių veiksmų tais atvejais, kai asmuo, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi aiškiai neteisėtai.
1999 m. mirus sutuoktinei, pareiškėjo duktė liko gyventi su tėvu. 2001 m. mergaitė išvažiavo paatostogauti pas senelius iš motinos pusės, kurie vėliau informavo tėvą, kad dukters jam negrąžins. Nacionaliniai teismai priėmė sprendimą, kad mergaitės gyvenimas kartu su seneliais tenkina geriausius vaiko interesus, o pareiškėjas negali suteikti dukrai tokių pačių materialinių ir psichologinių sąlygų kaip jos seneliai, prie kurių mergaitė yra labai prisirišusi.
EŽTT pasisakė, kad vaiko interesai reikalauja, jog šeimos ryšiai būtų nutraukiami tik esant „išimtinėms“ aplinkybėms, ir tik tuomet, kai viskas buvo padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, taip pat jeigu (ir kai) įmanoma, „atkurti“ šeimą. Faktas, kad vaikas galėtų būti apgyvendintas palankesnėje aplinkoje pats savaime nepateisina vaiko paėmimo iš biologinių tėvų šeimos.
Tais atvejais, kai sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimais, priemonių tinkamumas turėtų būti vertinamas pagal galimybę jas kuo greičiau įgyvendinti. Kai iškyla sunkumai (paprastai tuomet, kai asmenys, su kuriais gyvena vaikas, atsisako vykdyti teismo sprendimą, nurodantį vaiką nedelsiant grąžinti), kompetentingos valdžios institucijos galėtų bausti už bendradarbiavimo trūkumą, ir nors prievartos priemonės nėra iš esmės pageidautinos šioje jautrioje srityje, neturėtų būti atsisakyta represinių veiksmų tais atvejais, kai asmuo, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi aiškiai neteisėtai.
Faktai: 1999 metais mirė pareiškėjo žmona. Jų dukra D. liko gyventi su tėvu. 2001 m. sausio mėnesį dukra D., tėvui sutikus, išvažiavo paatostogauti pas senelius iš motinos pusės. Jie 2001 m. vasario mėnesį informavo ieškovą, jog dukters D. grąžinti neketina. Pareiškėjui pateikus skundą dėl senelių veiksmų, buvo pradėta baudžiamoji byla. Siekdamas kuo greičiau susigrąžinti dukterį jis taip pat pateikė skubų prašymą Apygardos teismui. Jo prašymą Apygardos Teismas patenkino. Bandymai užtikrinti teismo sprendimo vykdymą buvo nesėkmingi. Pareiškėjas pats bandė pasiimti dukterį D., tačiau įsivėlė į konfliktą su seneliais, kurio metu duktė D. buvo sužeista, o jos gydymui prireikė 17 dienų. Tuomet pareiškėjas pateikė ieškinį Apygardos teismui dėl dukters grąžinimo. Apygardos teismas jo ieškinį patenkino, tačiau Grafystės teismas, atsižvelgdamas į senelių pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytus faktus, jį panaikino, priimdamas sprendimą, kad pareiškėjas negali suteikti dukrai tokių pačių materialinių ir psichologinių sąlygų kaip jos seneliai, prie kurių mergaitė yra labai prisirišusi. Apeliacinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, be to, nusprendė, kad „šiuo metu“ mergaitės gyvenimas kartu su seneliais tenkina geriausius vaiko interesus, ir kad ankstesnėje byloje tarp šalių tebėra neišspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo atidėjimo. Senelių veiksmai, kad jiems būtų paskirta mergaitės globa, buvo nesėkmingi, todėl pareiškėjui nebuvo atimta tėvų valdžia. Galiausiai pareiškėjas pateikė dar vieną skubų prašymą dėl dukters grąžinimo, tačiau jis buvo pripažintas nepriimtinu. Be to, tėvas turėjo teikti dukrai išlaikymą.
Teisė: skundžiami sprendimai ir visi teisminiai procesai, susiję su senelių atsisakymu grąžinti vaiką, buvo „kišimasis“ į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, nes ieškovas negalėjo panaudoti tėvų valdžios dukters atžvilgiu, taip pat įgyvendinti dukters globos teisės. Byloje buvo taikomos Šeimos kodekso nuostatos, siekiant apsaugoti nepilnametės D. interesus. Tokiu būdu ginčijama priemone buvo pasiektas teisėtas tikslas, kad būtų taikomos 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, susijusios su teisių ir laisvių apsauga.
Kalbant apie kišimosi būtinumą, vaiko interesai reikalauja, kad šeimos ryšiai būtų nutraukiami tik esant „išimtinėms“ aplinkybėms, ir tik tuomet, kai viskas buvo padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, taip pat jeigu (ir kai) įmanoma, „atkurti“ šeimą. Pastebėtina, jog visi nacionaliniai teismai sutiko, kad ieškovas galėjo pasiūlyti dukrai D. normalias gyvenimo sąlygas, ir kad jo meilė vaikui buvo nuoširdi. Tačiau, atsisakydami nurodyti seneliams grąžinti pareiškėjui dukrą D., nacionaliniai teismai savo sprendimus grindė pareiškėjo turimomis materialinėmis sąlygomis ir jo elgesiu, galimai kilsiančiais sunkumais, vaikui integruojantis į jo naująją šeimą, ir D. adaptacija senelių, prie kurių ji buvo stipriai prisirišusi, gyvenamojoje aplinkoje. Nepaisant to, faktas, kad vaikas galėtų būti apgyvendintas palankesnėje aplinkoje pats savaime nepateisina vaiko paėmimo iš biologinių tėvų šeimos. Šioje byloje ieškovas, valstybės tarnautojas, turėjo būstą ir vidutines materialines sąlygas, kaip pastebėjo ir nacionaliniai teismai. Jo išsilavinimas ir emociniai gebėjimai nebuvo kvestionuojami. Kalbant apie policijoje gautą pareiškimą apie pareiškėjo agresyvų elgesį, visuose teismų sprendimuose buvo nurodytas vienintelis incidentas, dėl kurio net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo elgesiui įvertinti. Atmesdami pareiškėjo prašymą grąžinti vaiką, nacionaliniai teismai vadovavosi argumentu, kad nepilnametė D. buvo labai prisirišusi prie savo senelių pastaraisiais metais. Tokiu būdu nacionaliniai teismai priėmė sprendimą, kad geriausiai D. interesus atitiktų jos pasilikimas aplinkoje, kurioje ji pastaruoju metu gyveno ir buvo įsikūrusi. EŽTT nuomone, toks argumentas galėtų būti pateisinamas atsižvelgus į vaiko gebėjimą adaptuotis ir į faktą, kad D. gyveno su savo seneliais nuo mažens. Nepaisant to, priežastys, kuriomis nacionaliniai teismai grindė savo atsisakymą grąžinti dukrą tėvui, neatitiko „išimtinių“ aplinkybių, kurios galėtų pateisinti šeimos ryšių nutraukimą. Nors būtų galima sutikti, kad pasikeitusios faktinės aplinkybės išimtiniais atvejais gali pateisinti sprendimą dėl vaiko globos, turėtų būti nustatyta, kad esminiai pokyčiai kilo ne dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo, ir kad buvo dėtos pastangos asmeniniams santykiams išlaikyti ir, jei įmanoma, „atkurti“ šeimą.
Tais atvejais, kai sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimais, priemonių tinkamumas turėtų būti vertinamas pagal galimybę jas kuo greičiau įgyvendinti. Kai iškyla sunkumai (paprastai tuomet, kai asmenys, su kuriais gyvena vaikas, atsisako vykdyti teismo sprendimą, nurodantį vaiką nedelsiant grąžinti), kompetentingos valdžios institucijos galėtų imtis atitinkamų priemonių bausti už bendradarbiavimo trūkumą, ir nors prievartos priemonės nėra iš esmės pageidautinos šioje jautrioje srityje, neturėtų būti atsisakyta represinių veiksmų tais atvejais, kai asmuo, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi aiškiai neteisėtai. Nagrinėjamu atveju ieškovo bandymas priversti senelius vykdyti teismo sprendimą per antstolį ir baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas pasirodė esą bevaisiai, daugiausia dėl to, kad kompetentingos valdžios institucijos nesiėmė aktyvių veiksmų. Be to, galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje buvo priimtas praėjus dviems su puse metų nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, o vaiko teisių apsaugos institucijos nesugebėjo veiksmingai bendradarbiauti. Dėl minėtų priežasčių, vietos valdžios institucijos, nesiimdamos greitų veiksmų, savo elgesiu pritarė nepilnametės D. integracijai į naują aplinką ir aiškiai prisidėjo prie susidariusios de facto padėties, kuri prieštaravo Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintai pareiškėjo teisei. Be to, nors nacionaliniai teismai atsisakė užtikrinti vaiko grąžinimą tėvui, kurio teisės nebuvo apribotos, buvo svarbu imtis priemonių, skirtų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp vaiko ir tėvo, kuris turėjo teisę naudotis savo, kaip tėvo, teisėmis, interesų. Valstybė turėjo įsipareigojimus ne tik užtikrinti, kad vaikas galėtų grįžti pas savo tėvą, bet ir panaudoti visas įmanomas priemones, skirtas šiam rezultatui pasiekti. Tačiau nacionaliniai teismai visiškai nenagrinėjo pareiškėjo galimybės efektyviai naudotis savo, kaip tėvo, teisėmis, kurios iš jo nebuvo atimtos. Taigi galima tik apgailestauti, kad per tokį ilgą laiką valdžios institucijos neatkreipė jokio dėmesio į tai, kad D. ir jos tėvo ryšiai silpnėja, be to, tarp tėvo ir dukters trūksta efektyvaus bendravimo. Vietoj to, kad nurodytų vykdyti priemones, skirtas išlaikyti ir pagerinti, esant reikalui, tėvo ir vaiko tarpusavio santykius, nacionaliniai teismai nusprendė leisti laikui įtvirtinti susidariusią padėtį, dėl ko, atsižvelgiant į vaiko amžių ir požiūrį, tarp tėvo ir dukters padidėjo susvetimėjimas, kuris negali būti laikomas kaip atitinkantis geriausius vaiko interesus. Nacionaliniai teismai tiesiog pritarė situacijai, susidariusiai dėl valdžios institucijų nerūpestingumo vykdant sprendimus, priimtus skubos tvarka.
Be to, atsižvelgus į tai, kad ieškovas išsaugojo savo, kaip tėvo, teises vaiko atžvilgiu, o dukters D. gyvenamoji vieta tik laikinai buvo nustatyta pas senelius, ypač gaila, jog vaikas nesulaukė jokios psichologinės paramos, kad būtų išlaikyti ir pagerinti jos tarpusavio santykiai su tėvu, o ji pati būtų parengta grįžti gyventi su juo. Tokia priemonė nebūtų sukėlusi prieštaravimų tarp pareiškėjo ir vaiko interesų, kas išryškėjo šioje byloje.
EŽTT laikėsi nuomonės, kad dėl valdžios institucijų pasyvumo nutrūko vaiko ir tėvo tarpusavio santykiai. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į pagarbą šeimos gyvenimui, numatyta Konvencijos 8 straipsnyje, nebuvo veiksmingai ginama, nepaisant jo teisėto siekio suvienyti šeimą.
Išvada: taisyklių pažeidimas (šešis balsai prieš vieną).
15 metų amžiaus nepilnametis iki teismo proceso, kurio metu buvo pripažintas kaltu už priklausymą nelegaliai organizacijai, buvo sulaikytas ilgiau nei keturiems su puse metų suaugusiųjų įkalinimo įstaigoje, kur nesulaukė medicininės pagalbos dėl turimų psichologinių problemų ir keletą kartų bandė žudytis. Jam nebuvo užtikrintas teisinis atstovavimas policijos pareigūnų, prokuroro ir teisėjo vykdomos apklausos metu, o jis pats ir jo advokatas nedalyvavo 14 iš 30 teismo posėdžių.
EŽTT priėjo išvadą, kad jaunuolio sulaikymas neabejotinai sukėlė jam psichologines problemas, kurios paskatino bandymus nusižudyti. Valdžios institucijos buvo tiesiogiai atsakingos už jo problemas ir neužtikrino jam tinkamos medicininės priežiūros. Dėl minėtų priežasčių buvo pažeistos Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies (sulaikymo terminas) ir 3 straipsnio nuostatos, atsižvelgus į ieškovo amžių, sulaikymo suaugusiųjų įkalinimo įstaigoje trukmę ir neužtikrintą medicininę priežiūrą bei priemones, kurios būtų leidusios išvengti bandymų žudytis. Jaunuoliui taip pat nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdžiuose, taip pažeidžiant įvairius Konvencijos 6 straipsnio nuostatų aspektus.
Pareiškėjai, vyras ir žmona, yra abu akli nuo vaikystės. Teismo sprendimu septyniems jų vaikams buvo nustatyta institucinė globa. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjai dėl lėšų trūkumo ir savo asmeninių savybių sukėlė pavojų vaikų gyvybei, sveikatai ir moraliniam auklėjimui.
EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimus − priimdami sprendimą nacionaliniai teismai rėmėsi tik vietos valdžios institucijų pateikta medžiaga, neišklausė vaikų nuomonės, neišnagrinėjo jų medicininių bylų, nepasidomėjo pediatrų ar kaimynų nuomone apie šeimą, nepaprašė ekspertų įvertinti ieškovų emocinės ar psichinės brandos bei motyvacijos, sprendžiant šeimyninius sunkumus, neįvertino ieškovų pastangų gerinti šeimos gyvenimo sąlygas, nesurinko duomenų apie šeimai teikiamų socialinių paslaugų apimtį ir kt. Be to, teismas neanalizavo, kiek netinkamas vaikų auklėjimas susijęs su ieškovų negalia, o ne su jų finansiniais sunkumais, kurie galėjo būti išspręsti teikiant tikslinę finansinę ir socialinę paramą bei veiksmingas konsultacijas.
Vaikų išskyrimas, juos apgyvendinant skirtinguose vaikų globos namuose, taip pat buvo pripažintas pažeidžiantis minėtas Konvencijos nuostatas.
Faktai: pareiškėjai, vyras ir žmona, yra abu akli nuo vaikystės. Jų šeimoje gimė septyni vaikai. Keturiems iš jų buvo nustatyta globa 1998 metais. 2006 m. teismo sprendimu trys likę vaikai taip pat buvo apgyvendinti vaikų globos namuose. Vietos valdžios institucijos savo sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjai dėl lėšų trūkumo ir savo asmeninių savybių sukėlė pavojų vaikų gyvybei, sveikatai ir moraliniam auklėjimui. Visų pirma, jie negalėjo aprūpinti vaikus tinkamu maistu, apranga, užtikrinti jų higieną ir sveikatos priežiūrą, teisės į mokslą įgyvendinimą, visapusišką integraciją į visuomenę. Ieškovai minėtą sprendimą apskundė nesėkmingai.
Teisė: Vertindamas būtinybę kištis į Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjų teisės įgyvendinimą, EŽTT suabejojo įrodymais, kuriais valdžios institucijos pagrindė savo išvadą, jog vaikų gyvenimo sąlygos iš tiesų kėlė grėsmę jų gyvybei ir sveikatai. Visų pirma, 2004 m. sausio mėnesį iškeltose bylose dėl globos nustatymo nebuvo prieita prie išvados, jog reikia paimti vaikus iš namų iki 2006 m. birželio mėnesio. Per šį laikotarpį nebuvo prašoma paskirti laikinąsias priemones, taip pat nebuvo užfiksuota, kad vaikai būtų patyrę realią žalą. Be to, teismai patikėjo vietos valdžios institucijų pateikta medžiaga, sudaryta iš jų atsitiktinių patikrinimų pareiškėjų gyvenamojoje vietoje, kai tuo tarpu jokie kiti įrodymai, pavyzdžiui, pačių vaikų nuomonė, jų medicininės bylos, pediatrų nuomonė ar kaimynų pareiškimai, nebuvo nagrinėjami. Teismai taip pat visiškai neanalizavo, kiek galimai netinkamas vaikų auklėjimas susijęs su ieškovų negalėjimu teikti reikiamą priežiūrą, o ne su jų finansiniais sunkumais, kurie galėjo būti išspręsti teikiant tikslinę finansinę ir socialinę paramą bei veiksmingas konsultacijas. Kiek tai susiję su finansiniais sunkumais, tai buvo ne teismo prerogatyvoje vertinti, ar šeimos vienybės skatinimas suteikė ieškovų šeimai teisę į gyvenimą valstybės lėšomis. Tai buvo klausimas, kuris pirma turėjo būti svarstomas atitinkamos valdžios institucijos, ir tik vėliau teisminio proceso metu. Kalbant apie ieškovų, kaip tėvų, galimą atsakomybės trūkumą, nebuvo surinkta savarankiškų įrodymų (pavyzdžiui, psichologo įvertinimų) ir nebuvo prašoma įvertinti ieškovų emocinės ar psichinės brandos bei motyvacijos, sprendžiant šeimyninius sunkumus. Teismai taip pat nevertino ieškovų pastangų pagerinti esamą padėtį, pavyzdžiui, prašymų užtikrinti jų bute prieigą prie gamtinių dujų ir karšto vandens, kompensuoti įsiskolinimus ar prašymo suteikti pagalbą ieškant darbo. Nebuvo prašoma duomenų apie socialinių paslaugų apimtį ir jų pakankamumą ar apie konkrečių, konsultavimo metu pateiktų, rekomendacijų turinį, taip pat nebuvo aiškinamasi, dėl ko šios rekomendacijos nebuvo veiksmingos. Minėta informacija būtų leidusi įvertinti, ar valdžios institucijos vykdė prisiimtus įsipareigojimus skatinti šeimos vienybę ir ar jie pakankamai aiškinosi mažiau radikalių alternatyvų veiksmingumą prieš kreipdamiesi dėl vaikų paėmimo iš šeimos. Be to, teisminio proceso metu teisėjai nė karto neišklausė vaikų nuomonės. Taip pat vaikai buvo ne tik atskirti nuo šeimos, bet ir apgyvendinti skirtingose institucijose. Du iš jų gyveno kitame mieste, toli nuo miestelio, kuriame gyveno tėvai ir kiti giminaičiai, todėl jiems buvo sunku su jais palaikyti nuolatinį tarpusavio ryšį. Apibendrinant, nors priežastys, dėl kurių valdžios institucijos priėmė sprendimą paimti vaikus iš tėvų, buvo svarbios, jos nebuvo pakankamos, kad pateisintų tokį didelį kišimąsi į ieškovų šeimos gyvenimą.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
1999 m. kovo mėnesį viename iš internetinių pasimatymų puslapių 12 metų amžiaus berniuko vardu buvo patalpintas skelbimas su nuoroda į šio vaiko internetinį puslapį. Skelbime buvo nurodyta, kad berniukas ieško intymių santykių su jo amžiaus ar vyresniu berniuku. Vaikas apie skelbimą sužinojo tik tada, kai elektroniniu paštu gavo skelbimu susidomėjusio vyro laišką. Paslaugų teikėjas atsisakė nurodyti skelbimą patalpinusį asmenį teigdamas, kad taip bus pažeistas šio asmens konfidencialumas. Suomijos teismai laikėsi nuomonės, jog paslaugų teikėjas negali būti teisiškai įpareigotas atskleisti minėtą informaciją.
EŽTT priėjo prie išvados, kad skelbimo patalpinimas buvo nusikalstama veika, sudariusi prielaidas nepilnamečiui tapti pedofilijos auka. Suomija nevykdė savo pareigos sukurti tokią teisinę sistemą, kuri galėtų apsaugoti vaikus nuo tokios situacijos, todėl pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (Naudojimosi nuomonės laisve žiniasklaidoje įstatymo pataisos buvo pateiktos tuo metu, kai buvo priimtas Teismo sprendimas).
Mergaitė X nurodė, kad ją ir pusseserę Y septynerius metus seksualiai išnaudojo šeši šeimos nariai. Nepilnametės buvo apgyvendintos vaikų globos namuose. Šešiems X išvardintiems asmenims buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau vėliau penki iš kaltinamųjų buvo išteisinti, tame tarpe ir Y tėvas. Vaikų teismas priėmė sprendimą uždrausti tėvams ir broliui bendrauti su Y.
EŽTT konstatavo, kad:
(a) Sprendimas dėl globos ir Y paėmimo iš šeimos: atsižvelgus į psichologinės ekspertizė išvadas, Y paėmimas iš šeimos buvo būtinas, siekiant užtikrinti jos sveikatą ir tinkamą vaiko teisių apsaugą. Y tėvo pripažinimas kaltinamuoju galėjo pagrįstai paskatinti valdžios institucijas manyti, kad Y gyvenimas šeimoje gali sukelti jai žalą.
b) Nepakankamas tarpusavio ryšys tarp Y ir jos šeimos narių: civiliniai teismai išdavė leidimą įvaikinti Y tuo metu, kai vis dar nebuvo priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje dėl tėvo, ir pasirinko šio sprendimo nekeisti net ir tėvą išteisinus, taip neatsižvelgdami į vaiko interesų užtikrinimo svarbą. Be to, nebuvo sudarytas priemonių planas Y tarpusavio ryšiui su biologine šeima atkurti, nors, EŽTT nuomone, tėvui iškelta baudžiamoji byla nebuvo pakankamas pagrindas pateisinti tarp motinos ir dukters nutrūkusius ryšius ar leidimo dėl įvaikinimo išdavimą.
Faktai: Mergaitė X, būdama apie 13 metų amžiaus, nurodė, kad septynerius metus ją seksualiai išnaudojo šeši šeimos nariai. Buvo priimtas sprendimas ją apgyvendinti vaikų globos namuose. Savo laiške Vaikų teismui ji papasakojo, jog įtaria, kad tie patys asmenys seksualiai išnaudoja bei žagina jos pusseserę Y. Remdamasis ekspertų išvada, kad Y yra emociškai sutrikusi, o jos elgesys rodo, kad mergaitė buvo seksualiai išnaudojama, Vaikų teismas nurodė jai teikti socialines paslaugas ir apgyvendinti vaikų globos namuose. Šešiems X išvardintiems asmenims buvo iškelta baudžiamoji byla. Nepilnametės Y tėvas buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme ir turėjo sumokėti apie 52.000 EUR už padarytą žalą, o jo tėvų valdžia buvo apribota. Tuomet Y motina, palaikydama sutuoktinį, surengė protestą, prisirakindama save prie vaikų globos namų, kuriuose buvo apgyvendinta duktė Y. Galiausiai apeliacinis teismas Y tėvą išteisino kartu su kitais keturiais iš šešių kaltinamaisiais. Prokurorų apeliacija Kasaciniame Teisme buvo atmesta.
Vaikų teismas nusprendė uždrausti tėvams ir broliui bendrauti su Y bei išdavė leidimą ją įvaikinti. Jis atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtos galutinės išvados baudžiamojoje byloje ar sprendimas dėl pateiktos apeliacijos. Jis apribojo abiem tėvams tėvų valdžią ir nurodė apgyvendinti Y su globėjais. Ieškovai savo apeliaciniame skunde akcentavo, jog Y tėvas buvo išteisintas, o šis sprendimas buvo galutinis ir neskundžiamas. Tačiau Apeliacinis teismas jų skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad skirtingų teisminių procesų metu buvo nagrinėjami savarankiški klausimai, o vaiko interesai yra svarbiausi. Jų skundas Kasaciniam teismui taip pat buvo atmestas.
Pareiškėja 2006 m. sulaukė pilnametystės ir savo noru grįžo į biologinę šeimą. Ji informavo EŽTT, kad nori palaikyti savo tėvų kreipimąsi.
Teisė: Sprendimas dėl globos, nepilnametės Y apgyvendinimas vaikų globos namuose ir leidimas ją įvaikinti sudarė sąlygas pažeisti keturių pareiškėjų teisę į pagarbą jų šeimos gyvenimui. Šis kišimasis į šeimos gyvenimą atitiko teisės aktų nuostatas, o ginčijamomis priemonėmis buvo siekiama teisėtų tikslų, skirtų apsaugoti Y sveikatą ar dorovę bei teises ir laisves ir taip užtikrinti nepilnametės gerovę.
(a) Sprendimas dėl globos ir Y paėmimo iš šeimos: Vaikų teismas savo sprendimą grindė tvirtomis prielaidomis, kad vaikas patyrė tėvo seksualinę prievartą, ką patvirtino baudžiamosios bylos perdavimas teismui ir teismo iniciatyva nurodyta atlikti psichologinė ekspertizė dėl dviejų brolių. Vėliau, siekiant užtikrinti stabilią šeimos aplinką ir atsižvelgus į antrąją ekspertų išvadą apie Y ir tėvų elgesį, teismai nusprendė išduoti leidimą dėl Y įvaikinimo. Esant tokioms aplinkybėms sprendimas dėl globos ir Y paėmimas iš šeimos buvo proporcinga priemonė, kuri buvo būtina demokratinėje visuomenėje, siekiant užtikrinti vaiko sveikatos ir jos, kaip vaiko, teisių apsaugą. Tai, kad Y tėvas buvo pripažintas kaltinamuoju galėjo pagrįstai paskatinti valdžios institucijas manyti, kad Y gyvenimas savo namuose gali sukelti jai žalą.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(b) Nepakankamas tarpusavio ryšys tarp pirmųjų keturių ieškovų laikotarpiu nuo sprendimo dėl globos ir sprendimo leisti įvaikinti priėmimo: civiliniai teismai išdavė leidimą įvaikinti Y tuo metu, kai vis dar nebuvo priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje dėl tėvo, ir pasirinko šio sprendimo nekeisti, kai, po tėvo išteisinimo, šeima pateikė prieštaravimus. Nors sprendimai atmesti tėvų prieštaravimus apėmė daug priežasčių ir buvo grindžiami įvairiomis ekspertų išvadomis, kurios rodė sunkią šeimoje esančią padėtį, priežastys, kuriomis nacionaliniai teismai grindė sprendimą suteikti leidimą įvaikinti, buvo nepakankamos kiek tai susiję su vaiko interesais. Nei Vaikų teismas, nei socialiniai darbuotojai nesudarė priemonių plano Y tarpusavio ryšiui su biologine šeima atkurti, nors mamai nebuvo pateikti jokie kaltinimai. Be to, pagrindinės priežastys, paskatinusios suteikti leidimą įvaikinti Y buvo motinos parama tėvui ir jos nesugebėjimas suprasti dukters Y svarbiausių poreikių. Tačiau tuo metu, kai buvo priimtas šis sprendimas, baudžiamasis procesas dėl tėvo veiksmų vis dar tęsėsi, o vėliau vyras buvo išteisintas. Galiausiai, baudžiamoji byla nėra pakankamas pagrindas pateisinti tarp motinos ir dukters nutrūkusius ryšius ar leidimo dėl įvaikinimo išdavimą. Nuo to momento, kai mergaitei buvo nustatyta globa, Y nė karto nebuvo leista susitikti nė su vienu iš biologinės šeimos narių, tame tarpe ir su tėvu po jo išteisinimo. Tarpusavio ryšiai su biologine šeima visiškai nutrūko. Nacionalinės valdžios institucijos nedėjo jokių pastangų, kad būtų išlaikytas Y (tuo metu, kai mažametei buvo nustatyta globa, ji buvo septynerių metų amžiaus) ryšys su šeima, ypač su mama ir broliu, taip pat nepadėjo biologinei šeimai įveikti iškilusius sunkumus ir atkurti šeimą.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Pareiškėjas buvo nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme. Teismo sprendimu įkalinimo metu jam buvo apribota tėvų valdžia.
EŽTT nuomone, buvo pažeistos Konvencijos 8 ir 13 straipsnių nuostatos − tėvų valdžios ribojimas, teismui prieš tai neįvertinus nusikaltimo pobūdžio ir vaiko interesų, yra nesuderinamas su svarbiausiu poreikiu atsižvelgti į vaiko interesus.