Pareiškėjai, vyras ir žmona, yra abu akli nuo vaikystės. Teismo sprendimu septyniems jų vaikams buvo nustatyta institucinė globa. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjai dėl lėšų trūkumo ir savo asmeninių savybių sukėlė pavojų vaikų gyvybei, sveikatai ir moraliniam auklėjimui.
EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimus − priimdami sprendimą nacionaliniai teismai rėmėsi tik vietos valdžios institucijų pateikta medžiaga, neišklausė vaikų nuomonės, neišnagrinėjo jų medicininių bylų, nepasidomėjo pediatrų ar kaimynų nuomone apie šeimą, nepaprašė ekspertų įvertinti ieškovų emocinės ar psichinės brandos bei motyvacijos, sprendžiant šeimyninius sunkumus, neįvertino ieškovų pastangų gerinti šeimos gyvenimo sąlygas, nesurinko duomenų apie šeimai teikiamų socialinių paslaugų apimtį ir kt. Be to, teismas neanalizavo, kiek netinkamas vaikų auklėjimas susijęs su ieškovų negalia, o ne su jų finansiniais sunkumais, kurie galėjo būti išspręsti teikiant tikslinę finansinę ir socialinę paramą bei veiksmingas konsultacijas.
Vaikų išskyrimas, juos apgyvendinant skirtinguose vaikų globos namuose, taip pat buvo pripažintas pažeidžiantis minėtas Konvencijos nuostatas.
Faktai: pareiškėjai, vyras ir žmona, yra abu akli nuo vaikystės. Jų šeimoje gimė septyni vaikai. Keturiems iš jų buvo nustatyta globa 1998 metais. 2006 m. teismo sprendimu trys likę vaikai taip pat buvo apgyvendinti vaikų globos namuose. Vietos valdžios institucijos savo sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjai dėl lėšų trūkumo ir savo asmeninių savybių sukėlė pavojų vaikų gyvybei, sveikatai ir moraliniam auklėjimui. Visų pirma, jie negalėjo aprūpinti vaikus tinkamu maistu, apranga, užtikrinti jų higieną ir sveikatos priežiūrą, teisės į mokslą įgyvendinimą, visapusišką integraciją į visuomenę. Ieškovai minėtą sprendimą apskundė nesėkmingai.
Teisė: Vertindamas būtinybę kištis į Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjų teisės įgyvendinimą, EŽTT suabejojo įrodymais, kuriais valdžios institucijos pagrindė savo išvadą, jog vaikų gyvenimo sąlygos iš tiesų kėlė grėsmę jų gyvybei ir sveikatai. Visų pirma, 2004 m. sausio mėnesį iškeltose bylose dėl globos nustatymo nebuvo prieita prie išvados, jog reikia paimti vaikus iš namų iki 2006 m. birželio mėnesio. Per šį laikotarpį nebuvo prašoma paskirti laikinąsias priemones, taip pat nebuvo užfiksuota, kad vaikai būtų patyrę realią žalą. Be to, teismai patikėjo vietos valdžios institucijų pateikta medžiaga, sudaryta iš jų atsitiktinių patikrinimų pareiškėjų gyvenamojoje vietoje, kai tuo tarpu jokie kiti įrodymai, pavyzdžiui, pačių vaikų nuomonė, jų medicininės bylos, pediatrų nuomonė ar kaimynų pareiškimai, nebuvo nagrinėjami. Teismai taip pat visiškai neanalizavo, kiek galimai netinkamas vaikų auklėjimas susijęs su ieškovų negalėjimu teikti reikiamą priežiūrą, o ne su jų finansiniais sunkumais, kurie galėjo būti išspręsti teikiant tikslinę finansinę ir socialinę paramą bei veiksmingas konsultacijas. Kiek tai susiję su finansiniais sunkumais, tai buvo ne teismo prerogatyvoje vertinti, ar šeimos vienybės skatinimas suteikė ieškovų šeimai teisę į gyvenimą valstybės lėšomis. Tai buvo klausimas, kuris pirma turėjo būti svarstomas atitinkamos valdžios institucijos, ir tik vėliau teisminio proceso metu. Kalbant apie ieškovų, kaip tėvų, galimą atsakomybės trūkumą, nebuvo surinkta savarankiškų įrodymų (pavyzdžiui, psichologo įvertinimų) ir nebuvo prašoma įvertinti ieškovų emocinės ar psichinės brandos bei motyvacijos, sprendžiant šeimyninius sunkumus. Teismai taip pat nevertino ieškovų pastangų pagerinti esamą padėtį, pavyzdžiui, prašymų užtikrinti jų bute prieigą prie gamtinių dujų ir karšto vandens, kompensuoti įsiskolinimus ar prašymo suteikti pagalbą ieškant darbo. Nebuvo prašoma duomenų apie socialinių paslaugų apimtį ir jų pakankamumą ar apie konkrečių, konsultavimo metu pateiktų, rekomendacijų turinį, taip pat nebuvo aiškinamasi, dėl ko šios rekomendacijos nebuvo veiksmingos. Minėta informacija būtų leidusi įvertinti, ar valdžios institucijos vykdė prisiimtus įsipareigojimus skatinti šeimos vienybę ir ar jie pakankamai aiškinosi mažiau radikalių alternatyvų veiksmingumą prieš kreipdamiesi dėl vaikų paėmimo iš šeimos. Be to, teisminio proceso metu teisėjai nė karto neišklausė vaikų nuomonės. Taip pat vaikai buvo ne tik atskirti nuo šeimos, bet ir apgyvendinti skirtingose institucijose. Du iš jų gyveno kitame mieste, toli nuo miestelio, kuriame gyveno tėvai ir kiti giminaičiai, todėl jiems buvo sunku su jais palaikyti nuolatinį tarpusavio ryšį. Apibendrinant, nors priežastys, dėl kurių valdžios institucijos priėmė sprendimą paimti vaikus iš tėvų, buvo svarbios, jos nebuvo pakankamos, kad pateisintų tokį didelį kišimąsi į ieškovų šeimos gyvenimą.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
1999 m. kovo mėnesį viename iš internetinių pasimatymų puslapių 12 metų amžiaus berniuko vardu buvo patalpintas skelbimas su nuoroda į šio vaiko internetinį puslapį. Skelbime buvo nurodyta, kad berniukas ieško intymių santykių su jo amžiaus ar vyresniu berniuku. Vaikas apie skelbimą sužinojo tik tada, kai elektroniniu paštu gavo skelbimu susidomėjusio vyro laišką. Paslaugų teikėjas atsisakė nurodyti skelbimą patalpinusį asmenį teigdamas, kad taip bus pažeistas šio asmens konfidencialumas. Suomijos teismai laikėsi nuomonės, jog paslaugų teikėjas negali būti teisiškai įpareigotas atskleisti minėtą informaciją.
EŽTT priėjo prie išvados, kad skelbimo patalpinimas buvo nusikalstama veika, sudariusi prielaidas nepilnamečiui tapti pedofilijos auka. Suomija nevykdė savo pareigos sukurti tokią teisinę sistemą, kuri galėtų apsaugoti vaikus nuo tokios situacijos, todėl pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (Naudojimosi nuomonės laisve žiniasklaidoje įstatymo pataisos buvo pateiktos tuo metu, kai buvo priimtas Teismo sprendimas).
Mergaitė X nurodė, kad ją ir pusseserę Y septynerius metus seksualiai išnaudojo šeši šeimos nariai. Nepilnametės buvo apgyvendintos vaikų globos namuose. Šešiems X išvardintiems asmenims buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau vėliau penki iš kaltinamųjų buvo išteisinti, tame tarpe ir Y tėvas. Vaikų teismas priėmė sprendimą uždrausti tėvams ir broliui bendrauti su Y.
EŽTT konstatavo, kad:
(a) Sprendimas dėl globos ir Y paėmimo iš šeimos: atsižvelgus į psichologinės ekspertizė išvadas, Y paėmimas iš šeimos buvo būtinas, siekiant užtikrinti jos sveikatą ir tinkamą vaiko teisių apsaugą. Y tėvo pripažinimas kaltinamuoju galėjo pagrįstai paskatinti valdžios institucijas manyti, kad Y gyvenimas šeimoje gali sukelti jai žalą.
b) Nepakankamas tarpusavio ryšys tarp Y ir jos šeimos narių: civiliniai teismai išdavė leidimą įvaikinti Y tuo metu, kai vis dar nebuvo priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje dėl tėvo, ir pasirinko šio sprendimo nekeisti net ir tėvą išteisinus, taip neatsižvelgdami į vaiko interesų užtikrinimo svarbą. Be to, nebuvo sudarytas priemonių planas Y tarpusavio ryšiui su biologine šeima atkurti, nors, EŽTT nuomone, tėvui iškelta baudžiamoji byla nebuvo pakankamas pagrindas pateisinti tarp motinos ir dukters nutrūkusius ryšius ar leidimo dėl įvaikinimo išdavimą.
Faktai: Mergaitė X, būdama apie 13 metų amžiaus, nurodė, kad septynerius metus ją seksualiai išnaudojo šeši šeimos nariai. Buvo priimtas sprendimas ją apgyvendinti vaikų globos namuose. Savo laiške Vaikų teismui ji papasakojo, jog įtaria, kad tie patys asmenys seksualiai išnaudoja bei žagina jos pusseserę Y. Remdamasis ekspertų išvada, kad Y yra emociškai sutrikusi, o jos elgesys rodo, kad mergaitė buvo seksualiai išnaudojama, Vaikų teismas nurodė jai teikti socialines paslaugas ir apgyvendinti vaikų globos namuose. Šešiems X išvardintiems asmenims buvo iškelta baudžiamoji byla. Nepilnametės Y tėvas buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme ir turėjo sumokėti apie 52.000 EUR už padarytą žalą, o jo tėvų valdžia buvo apribota. Tuomet Y motina, palaikydama sutuoktinį, surengė protestą, prisirakindama save prie vaikų globos namų, kuriuose buvo apgyvendinta duktė Y. Galiausiai apeliacinis teismas Y tėvą išteisino kartu su kitais keturiais iš šešių kaltinamaisiais. Prokurorų apeliacija Kasaciniame Teisme buvo atmesta.
Vaikų teismas nusprendė uždrausti tėvams ir broliui bendrauti su Y bei išdavė leidimą ją įvaikinti. Jis atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtos galutinės išvados baudžiamojoje byloje ar sprendimas dėl pateiktos apeliacijos. Jis apribojo abiem tėvams tėvų valdžią ir nurodė apgyvendinti Y su globėjais. Ieškovai savo apeliaciniame skunde akcentavo, jog Y tėvas buvo išteisintas, o šis sprendimas buvo galutinis ir neskundžiamas. Tačiau Apeliacinis teismas jų skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad skirtingų teisminių procesų metu buvo nagrinėjami savarankiški klausimai, o vaiko interesai yra svarbiausi. Jų skundas Kasaciniam teismui taip pat buvo atmestas.
Pareiškėja 2006 m. sulaukė pilnametystės ir savo noru grįžo į biologinę šeimą. Ji informavo EŽTT, kad nori palaikyti savo tėvų kreipimąsi.
Teisė: Sprendimas dėl globos, nepilnametės Y apgyvendinimas vaikų globos namuose ir leidimas ją įvaikinti sudarė sąlygas pažeisti keturių pareiškėjų teisę į pagarbą jų šeimos gyvenimui. Šis kišimasis į šeimos gyvenimą atitiko teisės aktų nuostatas, o ginčijamomis priemonėmis buvo siekiama teisėtų tikslų, skirtų apsaugoti Y sveikatą ar dorovę bei teises ir laisves ir taip užtikrinti nepilnametės gerovę.
(a) Sprendimas dėl globos ir Y paėmimo iš šeimos: Vaikų teismas savo sprendimą grindė tvirtomis prielaidomis, kad vaikas patyrė tėvo seksualinę prievartą, ką patvirtino baudžiamosios bylos perdavimas teismui ir teismo iniciatyva nurodyta atlikti psichologinė ekspertizė dėl dviejų brolių. Vėliau, siekiant užtikrinti stabilią šeimos aplinką ir atsižvelgus į antrąją ekspertų išvadą apie Y ir tėvų elgesį, teismai nusprendė išduoti leidimą dėl Y įvaikinimo. Esant tokioms aplinkybėms sprendimas dėl globos ir Y paėmimas iš šeimos buvo proporcinga priemonė, kuri buvo būtina demokratinėje visuomenėje, siekiant užtikrinti vaiko sveikatos ir jos, kaip vaiko, teisių apsaugą. Tai, kad Y tėvas buvo pripažintas kaltinamuoju galėjo pagrįstai paskatinti valdžios institucijas manyti, kad Y gyvenimas savo namuose gali sukelti jai žalą.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(b) Nepakankamas tarpusavio ryšys tarp pirmųjų keturių ieškovų laikotarpiu nuo sprendimo dėl globos ir sprendimo leisti įvaikinti priėmimo: civiliniai teismai išdavė leidimą įvaikinti Y tuo metu, kai vis dar nebuvo priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje dėl tėvo, ir pasirinko šio sprendimo nekeisti, kai, po tėvo išteisinimo, šeima pateikė prieštaravimus. Nors sprendimai atmesti tėvų prieštaravimus apėmė daug priežasčių ir buvo grindžiami įvairiomis ekspertų išvadomis, kurios rodė sunkią šeimoje esančią padėtį, priežastys, kuriomis nacionaliniai teismai grindė sprendimą suteikti leidimą įvaikinti, buvo nepakankamos kiek tai susiję su vaiko interesais. Nei Vaikų teismas, nei socialiniai darbuotojai nesudarė priemonių plano Y tarpusavio ryšiui su biologine šeima atkurti, nors mamai nebuvo pateikti jokie kaltinimai. Be to, pagrindinės priežastys, paskatinusios suteikti leidimą įvaikinti Y buvo motinos parama tėvui ir jos nesugebėjimas suprasti dukters Y svarbiausių poreikių. Tačiau tuo metu, kai buvo priimtas šis sprendimas, baudžiamasis procesas dėl tėvo veiksmų vis dar tęsėsi, o vėliau vyras buvo išteisintas. Galiausiai, baudžiamoji byla nėra pakankamas pagrindas pateisinti tarp motinos ir dukters nutrūkusius ryšius ar leidimo dėl įvaikinimo išdavimą. Nuo to momento, kai mergaitei buvo nustatyta globa, Y nė karto nebuvo leista susitikti nė su vienu iš biologinės šeimos narių, tame tarpe ir su tėvu po jo išteisinimo. Tarpusavio ryšiai su biologine šeima visiškai nutrūko. Nacionalinės valdžios institucijos nedėjo jokių pastangų, kad būtų išlaikytas Y (tuo metu, kai mažametei buvo nustatyta globa, ji buvo septynerių metų amžiaus) ryšys su šeima, ypač su mama ir broliu, taip pat nepadėjo biologinei šeimai įveikti iškilusius sunkumus ir atkurti šeimą.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Pareiškėjas buvo nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme. Teismo sprendimu įkalinimo metu jam buvo apribota tėvų valdžia.
EŽTT nuomone, buvo pažeistos Konvencijos 8 ir 13 straipsnių nuostatos − tėvų valdžios ribojimas, teismui prieš tai neįvertinus nusikaltimo pobūdžio ir vaiko interesų, yra nesuderinamas su svarbiausiu poreikiu atsižvelgti į vaiko interesus.
Faktai: 1999 m. pareiškėjas buvo nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme ir dėl to jam buvo apribota tėvų valdžia įkalinimo metu. 2000 m. jis pateikė ieškinį prieš buvusią sutuoktinę dėl bendravimo su sūnumi. Jo prašymą pirmosios instancijos teismas atmetė remdamasis tuo, kad moteris negali būti verčiama vesti sūnų į įkalinimo įstaigą. Pareiškėjo apeliaciniais skundai buvo atmesti, nes jis nesumokėjo žyminio mokesčio.
Teisė: 6 straipsnio 1 dalis − Teismas atkreipė dėmesį, kad nors, iš pirmo žvilgsnio, žyminis mokestis, kurį pareiškėjas turėjo sumokėti (ROL 94.500, apie EUR 2,55), nereikšmingas, tačiau tai didelė suma asmeniui, esančiam tokioje padėtyje kaip pareiškėjas. Be to, atkurti tarpusavio bendravimą su sūnumi jam buvo labai svarbu.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Konvencijos 8 ir 13 straipsniai − tėvų valdžios ribojimas, teismui prieš tai neįvertinus nusikaltimo pobūdžio ir vaiko interesų, yra nesuderinamas su svarbiausiu poreikiu atsižvelgti į vaiko interesus. Nacionaliniai teismai priėmė sprendimą pareiškėjui riboti tėvų valdžią iš karto po jo įkalinimo, prieš tai neįvertinę vaiko interesų svarbos.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Graikijos valdžios institucijos visus akademinius metus neužregistravo į mokyklą grupės romų tautybės vaikų, turinčių Graikijos pilietybę. Daugiau nei 50 vaikų buvo nukreiti mokytis į parengiamąsias klases, kurios buvo skirtos mokiniams, norintiems patekti į pagrindines klases, paruošti.
EŽTT pažymėjo, kad romų tautybės vaikai nebuvo tinkamai patikrinti nei iš pradžių, siekiant nustatyti, ar jiems mokymasis parengiamosiose klasėse yra reikalingas, nei vėliau, siekiant išsiaiškinti, ar jie padarė pakankamą pažangą, kad būtų perkelti į pagrindinę mokyklą. Teismo nuomone, Protokolo Nr. 1 2 straipsnio ir Konvencijos 13 straipsnio (teisė į efektyvią teisių gynimo priemones) bei 14 straipsnio nuostatos buvo pažeistos tiek dėl registravimo procedūros, tiek dėl vaikų nukreipimo mokytis į specialiąsias klases.
Pareiškėjas, tuo metu septyniolikos metų amžiaus, buvo sulaikytas įtarus jį ginkluotu parduotuvės apiplėšimu ir nuvežtas į suaugusiųjų kalėjimą, kur liko įkalintas 48 dienoms.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad kardomasis kalinimas nepilnamečiams turėtų būti naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė ir būti kuo trumpesnis. Be to, nepilnamečiai turėtų būti laikomi atskirai nuo suaugusiųjų. Atsižvelgus į tai, buvo pažeistos Konvencijos 5 straipsnio nuostatos.
Faktai: pareiškėjas, tuo metu septyniolikos metų amžiaus, buvo sulaikytas įtarus jį ginkluotu parduotuvės apiplėšimu ir nuvežtas į suaugusiųjų kalėjimą. Jo advokatas kreipėsi dėl paleidimo argumentuodamas tuo, kad jo, kaip nepilnamečio, sulaikymas galėjo būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, be to, nepilnametis negalėjo būti patalpintas kartu su suaugusiaisiais. Vis dėlto teisminio nagrinėjimo metu minėtas prašymas buvo atmestas dėl padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir turimų įrodymų. Pareiškėjas liko įkalintas iš viso 48 dienoms, iki jo bylos nagrinėjimo teisme pradžios. Savo ieškinyje EŽTT jis apskundė kardomojo kalinimo trukmę.
Teisė: Įvairūs tarptautiniai tekstai nurodo, kad kardomasis kalinimas nepilnamečiams turėtų būti naudojamas tik kaip kraštutinė priemonė ir būti kuo trumpesnis. Be to, nepilnamečiai turėtų būti laikomi atskirai nuo suaugusiųjų. Pareiškėjui buvo taikytas 48 dienų kardomasis kalinimas. Konstatuodamas, kad laikotarpis buvo pernelyg ilgas, EŽTT pažymėjo, jog valdžios institucijos neatsižvelgė į pareiškėjo amžių, kad jis buvo laikomas įkalinimo įstaigoje kartu su suagusiaisiais, o turimi įrodymai negalėjo pateisinti sulaikymo trukmės.
Išvada: Pažeidimas (penki balsai prieš du).
14 m. amžiaus jaunuolis pateikė skundą, kad buvo sumuštas policijos pareigūno dėl to, jog yra romų tautybės. Dėl šio skundo nebuvo pradėtas joks tyrimas, policijos pareigūnas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
EŽTT priėjo prie išvados, kad nepilnamečiui padaryti sužalojimai yra nežmoniško ir žeminančio elgesio rezultatas, kad nebuvo tinkamo tyrimo ir kad policijos pareigūno elgesį paskatino rasizmas, tuo pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjas, Italijos pilietis, gyvenantis Italijoje, 1991 m. vedė Lenkijos pilietę K. P. Šeimoje gimė dvi dukterys − 1992 m. ir 1996 m.. Jie gyveno Italijoje. 1999 m. vasarą K.P. kartu su dukterimis išvyko atostogauti į Lenkiją ir nebegrįžo. Pareiškėjas pateikė skundą dėl Lenkijos valdžios institucijų nesugebėjimo įvykdyti sprendimo dėl dukterų grąžinimo į Italiją ir jo (tėvo) teisės lankyti jas.
EŽTT priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui).