Teisminio nagrinėjimo dėl santuokos nutraukimo metu pareiškėjo žmona pateikė skundą, kad vyras seksualiai išnaudojo jų dukrą. Dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tuo tarpu pareiškėjui dėl to buvo pateikti kaltinimai, o sprendimo priėmimas dėl pareiškėjo galimybės bendrauti su dukra atidėtas. Pareiškėjas buvo išteisintas.
EŽTT priėmė sprendimą, kad:
(a) buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio nuostatos − teismas turėjo veikti išskirtinai skubiai, siekdamas užtikrinti, kad baudžiamoji byla būtų išspręsta kaip įmanoma greičiau, ir atsižvelgdamas į tėvo bendravimo su dukterimi užtikrinimo svarbą.
(b) buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos − laukiant baudžiamosios bylos baigties dėl tariamo dukters žaginimo, atsižvelgus į nepilnamečio interesų užtikrinimo svarbą, bendravimo teisės ribojimas buvo pateisinamas. Tačiau tuo pačiu, užtikrinant vaiko interesus, buvo svarbu leisti plėtoti tėvo ir dukters tarpusavio ryšius, kai tik minėtas ribojimas nebebuvo būtinas.
Faktai: Teisminio nagrinėjimo dėl santuokos nutraukimo metu pareiškėjo žmona pateikė skundą, kad vyras seksualiai išnaudojo jų dukrą. Pareiškėjui dėl to buvo pateikti kaltinimai. Santuokos nutraukimo byloje, 1994 m. liepos mėnesio teismo sprendimu, nepilnametės dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tuo tarpu sprendimo priėmimas dėl pareiškėjo galimybės bendrauti su dukra buvo atidėtas. Baudžiamoji byla 1997 m. kovo mėnesį buvo perduota į teismą, tačiau 2000 m. balandį pareiškėjas buvo išteisintas, nes jam inkriminuojami nusikaltimai nebuvo įrodyti. 2000 m. lapkričio mėnesį pareiškėjas kreipėsi dėl teisės bendrauti su dukra ir pasiimti ją nakčiai. Šią teisę teismas jam suteikė 2001 m. sausio mėnesio sprendimu. Teismas nusprendė, kad motina veikė siekdama pakenkti tėvui ir kad jos teiginiai buvo nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir buvo tik jos psichologinės manipuliacijos rezultatas.
Teisė: Konvencijos 6 straipsnis. Atitinkamas laikotarpis truko ilgiau nei šešerius metus. Atsižvelgus į tai, kad klausimo dėl pareiškėjo teisės bendrauti su dukra ir pasiimti ją nakčiai svarstymas buvo sustabdytas, vadovaudamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas turėjo veikti išskirtinai skubiai, siekdamas užtikrinti, kad baudžiamoji byla būtų išspręsta kaip įmanoma greičiau, atsižvelgiant į pareiškėjo atvejo svarbą. Vyriausybė nesugebėjo pateikti jokių faktų dėl bylos sudėtingumo, kuriais būtų galima pateisinti neveikimo laikotarpius.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Konvencijos 8 straipsnis.
1. Laikotarpis nuo nutarties atidėti sprendimo dėl teisės bendrauti su vaiku priėmimą iki sprendimo, išteisinusio pareiškėją: tas faktas, kad sprendimas, ar suteikti teisę pareiškėjui bendrauti su dukra, buvo atidėtas, pažeidė jo teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Laukiant baudžiamosios bylos baigties dėl tariamo dukters žaginimo, atsižvelgus į nepilnamečio interesų užtikrinimo svarbą, bendravimo teisės ribojimas buvo pateisinamas. Tačiau tuo pačiu, užtikrinant vaiko interesus, buvo svarbu leisti plėtoti tėvo ir dukters tarpusavio ryšius, kai tik minėtas ribojimas nebebuvo būtinas. Visgi, nepagrįstas delsimas baudžiamojoje byloje turėjo tiesioginį poveikį pareiškėjo teisei į šeimos gyvenimą. Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT nustatytus trūkumus baudžiamajame procese, nacionalinės valdžios institucijos nesiėmė visų būtinų priemonių, kurių jos pagrįstai galėjo būti reikalaujamos imtis, siekiant atkurti pareiškėjo tarpusavio santykius su mažamete dukra, atsižvelgiant į šių abiejų asmenų interesus.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai)
2. Laikotarpis po pareiškėjo išteisinimo: nuo tos dienos riboti jo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui įgyvendinimą nebebuvo reikalinga, siekiant apginti vaiko teises. Atsižvelgus į tai, buvo svarbu, kad nuo šio sprendimo priėmimo dienos civilinis teismas veiktų pakankamai operatyviai ir užtikrintų greitą teisminį procesą, turėdamas omeny sprendimo dėl bendravimo su vaiku priėmimo svarbą pareiškėjui. Nebuvo nustatyta, kad vietos valdžios institucijos minėtu periodu būtų delsusios.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
Ieškovė, kuri buvo įvaikinta, išsiaiškino, kad ji turi tris biologinius brolius. Jos prašymas pateikti brolius identifikuojančią informaciją buvo atmestas, nes ji gimė pagal specialią procedūrą, kuri įgalino motinas likti anonimiškomis. Be to, ji negalėjo paveldėti savo biologinės motinos turto.
EŽTT nustatė, kad Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatos buvo pažeistos tuo, jog Prancūzija pažeidė teisingą balansą tarp kelių konkuruojančių interesų: viešojo intereso (abortų prevencijos – ypatingai nelegalių abortų – ir vaiko palikimo); vaiko raidos ir teisės žinoti savo kilmę; motinos teisės ginti savo sveikatą gimdant tinkamomis medicinėmis sąlygomis; ir kitų susijusių šeimų narių gynybos. Be to, turėjo būti sudaryta galimybė sužinoti ir motinos tapatybę, jai sutikus. Ieškovė taip pat galėjo paveldėti ją įvaikinusių asmenų turtą ir ji nebuvo tokioje pačioje pazicijoje kaip kiti jos motinos biologiniai vaikai.
Trys seserys ir jų brolis daugelį metų buvo fiziškai (visi keturi vaikai) ir seksualiai (mergaitės) išnaudojami motinos draugo. Smurtas tęsėsi ir po to, kai vyras, nuteistas už seksualinę prievartą dviejų mergaičių atžvilgiu, pažeisdamas lygtinio paleidimo sąlygas, vėl sugrįžo gyventi į šeimą. Vyras vertė vaikus vienas kitą mušti grandinėmis ir botagu, o kartais tai darydavo ir pats. Visoms mergaitėms dėl to išsivystė sunkus potrauminio streso sindromas, o berniukui iškilo asmenybės problemų.
EŽTT priėjo prie išvados, kad socialiniai darbuotojai nesugebėjo apsaugoti vaikų, taip pažeisdami Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, ir kad nebuvo sudaryta galimybė jiems pasinaudoti efektyvia teisine gynyba, taip pažeidžiant Konvencijos 13 straipsnio nuostatas.
Faktai: Pareiškėjai − trys seserys ir jų brolis, gimę tarp 1960 ir 1965 metų. Socialiniai darbuotojai atkreipė dėmesį į šeimą 1970 m., visų pirma dėl motinos patiriamų finansinių sunkumų. 1977 m. viena iš pareiškėjų, tuo metu sulaukusi 13 metų amžiaus, pabėgo iš namų, teigdama, kad jos motinos sugyventinis bandė ją išprievartauti. W.H. prisipažino kaltu dėl netinkamo elgesio ir buvo nuteistas dviem metams lygtinai. Ieškovai teigia, kad viena iš lygtinio paleidimo sąlygų buvo ta, kad W.H. turėjo su jais nebegyventi, tačiau jis šio nurodymo nesilaikė. Socialiniai darbuotojai vėliau išsakė įtarimą, kad W.H. vis dar galimai gyvena su šeima. Situacija namuose blogėjo, o 1978 m. trečiasis pareiškėjas buvo nukreiptas į Vaikų posėdį (Children‘s Hearing) dėl mokyklos nelankymo. Posėdžiui parengtoje ataskaitoje nebuvo paminėta seksualinio išnaudojimo istorija. Motina mirė 1981 metais. 1988 m. trys seserys papasakojo socialiniams darbuotojams, kad W.H. praeityje jas reguliariai seksualiai ir fiziškai išnaudojo. W.H. dėl keleto sunkių nusižengimų nuo 1967 iki 1978 metų vėliau buvo pripažintas kaltu. Jis buvo nuteistas dviejų metų laisvės atėmimo bausme lygtinai atsižvelgus į tai, kad dauguma nusikaltimų buvo padaryti prieš ankstesnį jo nuteisimą. Ieškovai tuomet pateikė ieškinį dėl vietos valdžios institucijų neveikimo − pareigų nevykdymo, ypač kiek tai susiję su W.H. lygtinio paleidimo sąlygų pažeidimu, taip pat dėl padarytos žalos atlyginimo. Tačiau, atsižvelgdami į Lordų Rūmų sprendimą panašioje anglų byloje, ieškovai sutiko su nurodymu nutraukti veiksmus. Trims seserims Žalos kompensavimo taryba vėliau priteisė kompensaciją, tačiau žala nebuvo atlyginta broliui, kuris taip pat teigė, kad W.H jį fiziškai išnaudojo.
Teisė: 3 straipsnis. Nebuvo jokių abejonių, kad ieškovų nurodytas elgesys patenka į šios nuostatos taikymo sritį kaip nežmoniškas ir žeminantis. W.H. buvo nuteistas už kelis išpuolius, o Vyriausybė neginčijo įtarimų dėl kitų prievartos atvejų. Bylos nagrinėjimo metu iškilo klausimas, ar valdžios institucijos turėjo žinoti apie pievartos atvejus nuo 1977 m. Nebuvo jokių požymių, kad kuri nors iš ieškovių būtų skundusis dėl prievartos iki 1988. Tačiau Vyriausybė pripažino, kad net jei nebūtų buvę oficialios W.H. lygtinio paleidimo sąlygos, turėjo būti suprantama, kad jam neleistina toliau gyventi ieškovių namuose, ir kad buvo keletas faktorių, kurie turėjo įspėti socialinės paslaugas teikiančius asmenis, kad šeimoje buvo naudojama prievarta, o W.H. ir toliau palaiko glaudžius ryšius su šeima. Net jei socialiniai darbuotojai nebūtų žinoję, kad W.H. naudojo prievartą, jie turėjo suprasti, kad vaikai yra pavojuje, ir kad faktas, jog tuo metu buvo mažesnis supratimas apie seksualinės prievartos paplitimą, nėra svarbus šioje byloje, kurioje socialiniai darbuotojai žinojo, jog vaikai patyrė seksualinę prievartą ir buvo įpareigoti kontroliuoti pažeidėjo elgesį. Socialiniai darbuotojai nesiėmė priemonių, kurios būtų leidusios jiems suprasti problemos mastą ir galimai užkirsti kelią tolesnei prievartai. Vengimas imtis pagrįstų prieinamų priemonių, galėjusių turėti realią galimybę pakeisti pasekmes ar sušvelninti žalą, buvo pakankamas pagrindas valstybės atsakomybei kilti. Nagrinėjamoje byloje EŽTT buvo įsitikinęs, kad bendravimo ir bendradarbiavimo trūkumas tarp atitinkamų valdžios institucijų turėjo didelę įtaką įvykių eigai, ir kad galėjo būti tikimasi tinkamo bei veiksmingo pareigų vykdymo, siekiant išvengti ar bent iki minimumo sumažinti pavojų ar patirtą žalą.
Išvada. Pažeidimas (vieningai).Klausyti
Patėvis seksualiai išnaudojo sesę ir brolį nuo atitinkamai 8 ir 10 metų amžiaus. Ieškovai tvirtino, kad apie patiriamą seksualinę prievartą jie informavo vietos valdžios institucijas, tačiau jos nesiėmė priemonių jų teisėms ginti. Mergaitė po išprievartavimo bandė žudytis. Jai išsivystė asmenybės sutrikimas, o berniukui – epilepsija. Abu patyrė ilgalaikę depresiją ir traumą.
EŽTT nustatė, kad nebuvo imtasi veiksmingų priemonių vaikų teisėsms ginti ir nebuvo sudaryta galimybė gauti kompensaciją už patirtą žalą, todėl buvo pažeistos Konvencijos 13 straipsnio nuostatos.
Faktai: Pareiškėjas keletą metų seksualiai išnaudojo patėvis, kuris 1994 m. buvo nuteistas 9 metų laisvės atėmimo bausme. Ieškovės skundžiasi, kad socialiniai darbuotojai, nepaisant to, kad buvo aktyviai įtraukti į šeimos gyvenimą nuo 1967 m., nepastebėjo, kad jos buvo išnaudojamos ir nesiėmė veiksmų joms ginti. Antrasis pareiškėjas pateikė civilinį ieškinį prieš vietos valdžios institucijas, tačiau jo prašymas buvo atmestas, nes nebuvo pateiktas kaltinimas dėl Lordų Rūmų priimto sprendimo, kuris tuo metu įtvirtinto, jog vietos valdžios institucijos, įgyvendindamos teisės aktais pavestas funkcijas, susijusias su vaiko teisių apsauga, neturi pareigos jais rūpintis.
Teisė: Konvencijos 3 straipsnis. Socialinių darbuotojų užrašuose nebuvo paminėta jokių įtarimų dėl seksualinės prievartos šeimoje, o pareiškėjos pripažino, kad tuo metu jos neišsakė jokio aiškaus skundo. Todėl nebuvo įrodyta, kad socialiniai darbuotojai žinojo apie prievartą. Nors buvo pavienių pranešimų apie smurtą, šie negalėjo būti laikomi kaip atskleidžiantys seksualinę prievartą. EŽTT nuomome, nebuvo kokių nors neramią ir nepastovią šeimos situaciją atskleidusių aplinkybių, kurios būtų leidusios socialiniams darbuotojams įtarti seksualinę prievartą, todėl socialiniai darbuotojai negalėjo būti kritikuojami dėl vengimo pradėti tyrimą. Be to, norint teisėtai pareiškėjams nustatyti laikinąją globą, būtų reikėję nurodyti įtikinamas priežastis, kurios tuo metu nebuvo akivaizdžios. Apibendrinant, vietos valdžios institucijos negalėjo būti kaltinamos nevykdžiusios pareigų, kad būtų imtasi efektyvių priemonių apsaugoti pareiškėjas nuo prievartos.
Išvada: nėra pažeidimo (vienbalsiai).
8 straipsnis. Teismas konstatavo, kad socialiniai darbuotojai nežinojo ir, pagal esamą padėtį, neturėjo žinoti, kad ieškovai patiria seksualinę prievartą. Tiek kiek socialiniai darbuotojai žinojo apie sunkią šeimos padėtį, jie ėmėsi reikiamų priemonių, kai tai buvo būtina. Dėl minėtos priežasties valdžios institucijos nepažeidė savo pareigos užtikrinti pareiškėjų fizinę ar psichologinę apsaugą.
Išvada: nėra pažeidimo (vienbalsiai).
6 straipsnio 1 dalis. Kai antrasis ieškovas pateikė savo civilinį ieškinį, iki to laiko nebuvo priimtas joks teismo sprendimas dėl atsakomybės už galimą žalą, kilusią dėl vietos valdžios institucijų aplaidumo, užtikrinant vaiko teisių apsaugą. Taigi kilo ginčas dėl šios teisės egzistavimo. Teismas jau buvo panašioje Z. ir kiti (Z. and others) byloje priėmęs sprendimą, kad Lordų Rūmų išvada, jog valdžios institucijos neturėjo pareigos rūpintis negali būti traktuojama išskirtine imuniteto taisykle, atimančia pareiškėjui galimybę kreiptis į teismą. Antrasis ieškovas turėjo galimybę kreiptis į teismą vadovaudamasis nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta galimybe pateikti ieškinį dėl civilinės teisės pažeidimo dėl aplaidumo. Faktas, kad jo ieškinys buvo atmestas kaip nenurodantis priežasčių, dėl kurių turėjo būti atlikti atitinkami veiksmai, neapribojo jo teisės kreipts į teismą įgyvendinimo.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
Labai žemo intelektinio išsivystymo 11 metų amžiaus berniukas buvo teisiamas suaugusiųjų teisme, o jam paskirta dviejų su puse metų laisvės atėmimo bausmė už bandymą iš 87 metų amžiaus moters pavogti rankinę, dėl ko ji krito ir susilaužė ranką.
EŽTT nustatė, kad buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes berniukas negalėjo tinkamai dalyvauti teismo procese; jis nesuprato prisiekusiųjų vaidmens ir poreikio padaryti jiems gerą įspūdį, ar kad jis galėjo pakliūti į įkalinimo įstaigą; jis tikėjosi grįžti namo kartu su globėju. Buvo svarbu, kad vaikas, turintis ribotas intelektines galimybes, būtų teisiamas teisėjo specialisto.
Ketverius su puse metų socialiniai darbuotojai stebėjo ir teikė šeimai socialines paslaugas, ir nors problemos dėl vaikų nepriežiūros tęsėsi (ne kartą buvo pranešta, kad vaikai vagia maistą, užrakinti savo kambariuose ant langų tepa išmatas ir pan.), sprendimas dėl vaikų paėmimo iš šeimos ir globos jiems nustatymo buvo priimtas tik pačiai motinai pagrasinus, jog, nepaėmus vaikų, ji prieš juos panaudos fizinį smurtą.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtinta viena iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių, draudžiančių bet kokį kankinimą, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą, o valstybė privalo užtikrinti šių nuostatų laikymąsi. Vietos valdžios institucijos atkreipė dėmesį į netinkamą tėvų elgesį vaikų atžvilgiu, tačiau nesiėmė priemonių vaikų teisėms ginti. Byla nepaliko abejonių dėl sistemos nesugebėjimo apsaugoti vaikus nuo rimtos, ilgalaikės nepriežiūros ir piktnaudžiavimo tėvų valdžia.
Pagrindiniai faktai:
Pareiškėjai, keturi broliai ir seserys − Z (mergaitė, gimusi 1982 m.), A (berniukas, gimęs 1984 m.), B (berniukas, gimęs 1986 m.) ir C (mergaitė, gimusi 1988 m.), yra Didžiosios Britanijos piliečiai. 1987 m spalio mėnesį šeimai buvo pradėtos teikti socialinės paslaugos, nes kilo susirūpinimas dėl vaikų (buvo gauta pranešimų, kad Z vagia maistą). Ketverius su puse metų socialiniai darbuotojai stebėjo šeimą ir teikė įvairią paramą tėvams, tačiau problemos tęsėsi. 1989 m. spalio mėn, tirdami vagystės bylą, policijos pareigūnai rado vaikų kambarius purvinus, čiužiniai buvo prisigėrę šlapimo kvapo. 1990 kovo mėnesį buvo pranešta, kad Z ir A vagia maistą iš mokykloje esančių konteinerių. 1990 m. rugsėjo mėnesį buvo gauta informacija apie mėlynes ant A ir B veidų. Ne vieną kartą buvo pranešta, kad vaikai yra užrakinti savo kambariuose ir tepa ekskrementus ant langų. Galiausiai, 1992 m. birželio 10 d., motinos reikalavimu, vaikams buvo nustatyta laikinoji globa, nes moteris pagrasino, kad jei vaikai iš jos nebus paimti, ji prieš juos panaudos fizinį smurtą. Vaikus apklaususi psichologė trims vyresnio amžiaus vaikams nustatė rimtus psichologinius sutrikimus ir pabrėžė, kad tai buvo blogiausias jos kada nors matytas nepriežiūros ir emocinės prievartos atvejis. Pareiškėjams atstovaujantis advokatas pradėjo procesą prieš vietos valdžios instituciją, reikalaudamas atlyginti žalą už aplaidumą ir nepakankamą dėmesį vaikų gerovei bei vengimą imtis veiksmingų priemonių jiems apsaugoti. 1995 m. birželio 29 d. savo sprendime lordas Browne-Wilkinson pateikė nuomonę, kad vietos valdžios institucijos neturėtų būti atsakingos už aplaidumą joms vykdant įstatymuose įtvirtintas pareigas vaiko gerovės apsaugos srityje.
Skundas
Pareiškėjai teigė, kad vietos valdžios institucijos, žinodamos apie vaikų nepriežiūrą šeimoje bei tėvų netinkamą elgesį jų atžvilgiu, nesiėmė pakankamai priemonių susidariusiai situacijai spręsti. Be to, pareiškėjai neturėjo galimybės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Tokiu būdu buvo pažeistos Konvencijos 3,6,8 ir 13 straipsnių nuostatos.
Teismo sprendimas
3 straipsnis
Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtinta viena iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių, draudžiančių bet kokį kankinimą, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą. Narės, ratifikuodamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, prisiėmė įsipareigojimą užtikrinti, kad jų jurisdikcijoje esantys asmenys nepatirs nežmoniško ar žeminančio elgesio, tame tarpe ir iš privačių asmenų. Šios priemonės turėtų užtikrinti veiksmingą apsaugą, ypač vaikų ir kitų pažeidžiamų asmenų, ir užkirsti kelią netinkamam elgesiui, apie kurį valdžios institucijos žino ar turėtų žinoti. Nebuvo ginčijama, kad keturių vaikų pareiškėjų patirta nepriežiūra ir išnaudojimas pasiekė nežmoniško ir žeminančio elgesio ribą. Vyriausybė neginčijo Komisijos išvados, kad keturių ieškovų patirtas elgesys pasiekė Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis uždraustą sunkumo lygį ir kad valstybė nevykdė savo pozityvaus įsipareigojimo suteikti pareiškėjams tinkamą apsaugą nuo nežmoniško ir žeminančio elgesio. Vietos valdžios institucijos atkreipė dėmesį į netinkamą tėvų elgesį vaikų atžvilgiu 1987 m. spalio mėnesį ir turėjo pakankamai galių tam užkirsti kelią, pavyzdžiui, paimdamos vaikus iš šeimos. Tuo tarpu vaikams buvo nustatyta skubi globa tik 1992 m. balandžio 30 d., reikalaujant jų motinai. Per visą keturių su puse metų laikotarpį vaikai gyveno savo namuose, kur, juos konsultavusio psichiatro nuomone, jie patyrė šiurpius išgyvenimus. Žalos kompensavimo taryba taip pat nustatė, kad vaikai patyrė pasibaisėtiną nepriežiūrą ilgą laikotarpį ir patyrė fizinę ir psichologinę žalą, priskirtiną smurtiniam nusikaltimui. Teismas pripažino, kad socialines paslaugas teikiantiems asmenims reikia priimti sudėtingus ir svarbius sprendimus, tuo pačiu laikantis pagarbos šeimos gyvenimui principo. Vis dėl to byla nepaliko abejonių dėl sistemos nesugebėjimo apsaugoti ieškovus nuo rimtos, ilgalaikės nepriežiūros ir piktnaudžiavimo tėvų valdžia. Atsižvelgus į tai, buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.
Evelina Camp ir jos kūdikis – sūnus Sofian turėjo išsikraustyti iš šeimos namų po Sofian tėvo Abbo Bourimi mirties, jam nepalikus testamento, nes Sofian tėvystė dar nebuvo nustatyta, o E. Camp su A. Bourimi dar nebuvo sudarę santuokos. Remiantis tuometiniais Olandijos teisės aktais, visą turtą paveldėjo A. Bourimi tėvai ir seserys/broliai, kurie ir įsikraustė į A. Bourimi namus po jo mirties. Vėliau Sofian tėvystė buvo pripažinta, tačiau teismo sprendimas neturėjo atgalinio poveikio, todėl ji negalėjo būti pripažinta tėvo turto paveldėtoja.
Atsižvelgęs į tai, kad A. Bourmini buvo numatęs sudaryti santuoką su E. Camp ir pripažinti Sofian savo dukra, EŽTT priėmė sprendimą, kad Sofian teisės paveldėti turtą apribojimas pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatas.
1997 m. rugsėjo mėnesį ieškovų du sūnus/vaikaičiai, gimę 1987 m. ir 1994 m., teismo sprendimu buvo apgyvendinti „Il Forteto“ vaikų globos namuose – kaip buvo informuoti nacionaliniai teismai, du iš pagrindinių vadovų ir įkūrėjų anksčiau buvo teisti už seksualinę prievartą trijų jų globojamų neįgaliųjų atžvilgiu. Prieš apgyvendinant vyresnįjį berniuką vaikų globos namuose, jis buvo patyręs seksualinę prievartą iš pedofilo socialinio darbuotojo.
EŽTT nustatė, kad minėti vadovai „labai aktyviai“ dalyvavo įgyvendinant abiejų vaikų globą ir kad, atsižvelgus į tai, jog berniukai buvo apgyvendinti „Il Forteto“, buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos (teisė į privatų ir šeimos gyvenimą).