Faktai: Ieškinio pateikimo Teismui metu pareiškėjai buvo susituokusi pora, auginanti keturis vaikus. Su jais kartu gyveno ir trys jaunesni vaikai iš moters pirmosios santuokos. 2001 m. vasarį šeima paprašė pagalbos, todėl šeimoje susidariusią situaciją turėjo įvertinti psichologijos ekspertas. 2001 m. gruodžio 17 d. ekspertas pateikė savo ataskaitą Jaunimo biurui ir rekomendavo užtikrinti vaikams saugų ilgalaikį apgyvendinimą globos namuose dėl jų nepakankamos priežiūros ir šeimos gyvenimo sąlygų. Tą pačią dieną Jaunimo biuras kreipėsi į apygardos teismą dėl laikino tėvų valdžios ribojimo. Teismas, neišklausęs nei tėvų, nei vaikų, tą pačią dieną prašymą patenkino. Jis nustatė, kad dėl tėvų nesugebėjimo užtikrinti vaikų tinkamos priežiūros ir išsilavinimo, taip pat dėl piktnaudžiavimo tėvų valdžia kyla pavojus vaikų vystymuisi. Vaikai iš šeimos buvo paimti tą pačią dieną, tame tarpe ir naujagimis. Kitą dieną, 2011 m. gruodžio 18 d., apygardos teismas priėmė kitą sprendimą, kuriuo uždraudė bet kokius pareiškėjų tarpusavio ryšius su vaikais. Ieškovai apskundė 2001 m. gruodžio 17 d. sprendimą, kuriuo buvo apribotos jų, kaip tėvų, teisės, tačiau skundas buvo atmestas. 2002 m. birželio mėnesį Konstitucinis Teismas nustatė, kad žemesnės jurisdikcijos teismo sprendimai pažeidė ieškovo šeimos teises ir grąžino bylą apygardos teismui nagirnėti. 2003 m. kovą apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjams vėl uždraudė bet kokius tarpusavio ryšius su vaikais, taigi vaikai ir toliau liko atskirti nuo savo tėvų.
Teisė: Vyriausybės išankstiniai prieštaravimai: (i) pareiškėjai nepateikė skundo apeliaciniam teismui dėl apygardos teismo 2001 m. gruodžio 18 d. sprendimo uždrausti bet kokius tarpusavio ryšius su vaikais (prieštaravimas priimtas), tačiau veiksmingai išnaudojo gynimo priemones dėl 2001 m. gruodžio 17 d. sprendimo (prieštaravimas atmestas); (ii) nors Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio mėnesio sprendimas galėjo būti vertinamas kaip 8 straipsnio pažeidimo pripažinimas, sprendimas neturėjo de facto įtakos sustabdyti ar pakeisti apygardos teismo sprendimą (prieštaravimas atmestas).
8 straipsnis. Priemonės, kurių ėmėsi apygardos teismas, neabejotinai pažeidė pareiškėjų teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Tačiau trukdymas įgyvendinti minėtą teisę neprieštaravo galiojantiems teisės aktams ir sudarė teisinį pagrindą ginti vaikų sveikatą, moralę ir teisę į laisvę. Nepaisant to, EŽTT nustatė, kad laikinas tėvų valdžios apribojimas nebuvo pagrįstas svarbiais ir pakankamais argumentais, o pareiškėjai nebuvo tinkamai įtraukti į sprendimo priėmimo procesą. Nebuvo būtinybės, galinčios pateisinti teismo draudimą, nes vaikams nebuvo iškilęs neišvengiamas pavojus. Be to, būdas, kuriuo buvo įgyvendinta šį priemonė, t. y. sprendimas jau kitą dieną po teismo nutarties paimti vaikus iš mokyklos ar namų, neatitiko realaus poreikio. Visų pirma, naujagimio paėmimas iš ligoninės buvo nepaprastai griežta priemonė ir, EŽTT nuomone, nebuvo itin įtikinamo pagrindo valdžios institucijoms elgtis tokiu agresyviu būdu pareiškėjų šeimos atžvilgiu, suteikiant motinai didelę fizinę ir psichologinę įtampą ir nutraukiant kūdikio artimus ryšius su biologine motina. Nors vėliau ginčijamą priemonę Konstitucinis Teismas panaikino, vaikai ir toliau buvo atskirti nuo tėvų, nes dėl šios priemonės tiesioginio poveikio ir padarinių buvo sunku ją ištaisyti. Esant tokioms aplinkybėms, buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos.
Faktai: pareiškėjas, tuo metu nepilnametis, buvo areštuotas tiriant vagystės atvejį. Policijos pareigūnas jį apklausė policijos areštinėje. Ginčytinomis aplinkybėmis policijos pareigūnas sudavė nepilnamečiui keliu − nepilnamečiui plyšo sėklidė, jam buvo reikalinga operacija. Teismas policijos pareigūną pripažino kaltu dėl minėto užpuolimo. Buvo nustatyta, kad ieškovas policijos pareigūnui niekur nesudavė, todėl, teismo nuomone, policijos pareigūno veiksmai buvo nereikalingi ir neproporcingi ieškovo atžvilgiu. Apeliacinis teismas panaikino sprendimą ir išteisino policijos pareigūną priskirdamas jo veiksmus savigynai. Teismas laikėsi nuomonės, kad smūgiai nebuvo tyčiniai ir pripažino policijos pareigūno paaiškinimą, kad veiksmai buvo proporcingi atsižvelgus į kilusią realią grėsmę policijos pareigūnui dėl pareiškėjo elgsenos tuo metu: pastarasis, norėdamas išeiti iš patalpos, staiga pakilo nuo kėdės, pakėlė rankas ketindamas smūgiuoti, todėl policijos pareigūnas jį sugriebė, užkirsdamas kelią pabėgti. Kasacinis Teismas pareiškėjo apeliaciją teisės klausimais atmetė.
Teisė: 3 straipsnis. Kalbant apie fizinės jėgos panaudojimo proporcingumą prieš sulaikytąjį, EŽTT neįtikino Vyriausybės argumentai, kad policijos pareigūnas pagrįstai panaudojo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo tariamas bandymas pabėgti nebuvo pripažintas pagrindu atleisti valstybę nuo atsakomybės. Pareiškėjas buvo neginkluotas ir policijos nuovadoje. Galiausiai, policijos pareigūnas galėjo panaudoti kitas priemones pareiškėjui vėl pasodinti. Teismas nusprendė, jog Vyriausybė neįrodė, kad jėgos panaudojimas prieš ieškovą buvo būtinas. Atsižvelgus į pareiškėjui sukeltas kančias ir jo amžių, policijos pareigūno elgesys jo atžvilgiu buvo žiaurus ir žeminantis.
Išvada. Pažeidimas (vieningai).
Gydymo įstaiga, susidarius kritinei situacijai, vaikui pritaikė gydymą, kuriam motina (pareiškėja) prieštaravo.
EŽTT nuomone, vaikui taikomas gydymas prieš motinos valią sudarė prielaidą pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatose įtvirtintą vaiko teisę į pagarbą jo privačiam gyvenimui. Ligoninė, siekdama sušvelninti padėtį ir išspręsti ginčą su motina, turėjo pareigą kreiptis į teismą.
aktai: Pirmasis ieškovas yra sunkią negalią turintis vaikas; antrasis ieškovas – vaiko motina. 1998 m. liepos mėnesį vaikas buvo skubiai paguldytas į ligoninę, o jam atlikta operacija dėl kvėpavimo sutrikimų. Gydytojai manė, kad jis miršta, todėl teigė, kad tolesnė intensyvi priežiūra yra netikslinga. Kadangi motina buvo nesutiko su šia nuomone, ligoninė pasiūlė paruošti specialisto išvadą apie vaiko būklę, tačiau ji atsisakė. Vaiko būklė pagerėjo ir jis galėjo grįžti namo. Vėliau jis dar keletą kartų buvo hospitalizuotas dėl kvėpavimo takų infekcijos. Ir vėl kilo nesutarimų tarp ligoninės personalo ir motinos dėl vaiko gydymo esant kritinei situacijai. Vieną kartą, iškilus kritinei situacijai, gydytojai, manydami, kad vaikas pasiekė mirtiną stadiją ir siekdami palengvinti jo skausmą, suleido jam morfino prieš motinos valią. Be to, nepasitarus su motina į vaiko medicininę bylą buvo įtrauktas įrašas „negaivinti“. Ligoninėje kilo ginčas tarp šeimos narių ir gydytojų. Vaikas išgyveno krizę ir galėjo būti išleistas namo. Motina pateikė ieškinį dėl ligoninės priimtų sprendimų dėl sūnaus gydymo, tačiau teismas nusprendė šių sprendimų nevertinti, nes situacija jau buvo pasibaigusi. Apeliacija buvo atmesta. Tuomet motina pateikė skundą Specialiajai medicinos tarybai ir policijai. Abi institucijos pradėjo tyrimą dėl gydytojo veiksmų, tačiau kaltinimai gydytojui nebuvo pareikšti.
Teisė: Konvencijos 8 straipsnis. Motina turėjo įgaliojimus veikti savo sūnaus vardu ir ginti jo interesus. Sūnui taikomas gydymas, nepaisant motinos nuolatinių prieštaravimų, sudarė prielaidą pažeisti vaiko teisę į pagarbą jo privačiam gyvenimui. Faktas, kad gydytojai buvo susidūrę su kritine situacija, nesumenkino kišimosi į privatų vaiko gyvenimą. Aiškindamasis, ar įsikišimas atitiko teisės aktų nuostatas, Teismas priėjo prie išvados, kad nebūtina vertinti, ar vidaus teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios konfliktų, kylančių dėl tėvų prieštaravimo atlikti atitinkamas medicinines procedūras jų vaikams, atitinka Konvencijoje įtvirtintus kokybės kriterijus Nepaisant to, Teismas atkreipė dėmesį, kad teisinė sistema buvo suderinta su Europos Tarybos Bioetikos ir žmogaus teisių konvencija, ir nesuteikė leidimo gydytojams pasinaudoti diskrecijos teise. Ligoninės personalas priėmė sprendimus atsižvelgdami į tai, kas, jų nuomone, geriausiai atitiko vaiko interesus, taigi siekiamas tikslas taip pat buvo teisėtas. Kalbant apie būtinybę kištis į privatų gyvenimą, Teismui nebuvo tinkamai paaiškinta, kodėl ligoninė nesikreipė į teismą pačioje pradžioje, siekdama išspręsti ginčą su motina. Būtent ligoninė turėjo pareigą imtis tokios iniciatyvos, siekdama sušvelninti padėtį, tuo tarpu gydytojai išnaudojo šį laiką bandydami įtikinti motiną, kad jų siūlomas gydymas yra tinkamas. Esant tokioms aplinkybėms, valdžios institucijų sprendimas nepaisyti motinos prieštaravimų dėl siūlomo gydymo, teismui nesuteikus tam leidimo, suponavo Konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimus.
Mergaitė informavo valstybės prokurorą, kad ji, jos brolis ir keturi jos pusbroliai buvo seksualiai išnaudojami savo tėvų ir kitų suaugusių šeimos narių. Teismo sprendimu vaikai skubiai buvo paimti iš šeimos. Jie buvo apgyvendinti keturiuose skirtinguose vaikų globos namuose. Tėvams buvo apribota tėvų valdžia ir uždrausta bendrauti su vaikais. Psichologinės-psichiatrinės ekspertizės metu pasitvirtinus seksualinės prievartos faktui, pareiškėjai buvo nuteisti dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, o jų, kaip tėvų, teisės apribotos.
EŽTT nuomone, skubus vaikų paėmimas iš šeimos buvo pateisinamas. Nors nepaaiškėjo pareiškėjos tiesioginis dalyvavimas minėtuose veiksmuose, tai atskleidė jos nesugebėjimą prižiūrėti savo vaikus – ji, nepastebėjusi, kad vaikai yra seksualiai išnaudojami, nuolat palikdavo juos artimųjų giminaičių priežiūrai. Vaikų apgyvendinimas skirtinguose vaikų globos namuose taip pat nepažeidė Konvencijos nuostatų, nes, priimant šį sprendimą, buvo atsižvelgta į vaikų specialiuosius poreikius ir jų santykius su kitais vaikais.
Mergaitė informavo valstybės prokurorą, kad ji, jos brolis ir keturi jos pusbroliai buvo seksualiai išnaudojami savo tėvų ir kitų suaugusių šeimos narių. Teismo sprendimu vaikai skubiai buvo paimti iš šeimos. Jie buvo apgyvendinti keturiuose skirtinguose vaikų globos namuose. Tėvams buvo apribota tėvų valdžia ir uždrausta bendrauti su vaikais. Psichologinės-psichiatrinės ekspertizės metu pasitvirtinus seksualinės prievartos faktui, pareiškėjai buvo nuteisti dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, o jų, kaip tėvų, teisės apribotos.
EŽTT nuomone, skubus vaikų paėmimas iš šeimos buvo pateisinamas. Nors nepaaiškėjo pareiškėjos tiesioginis dalyvavimas minėtuose veiksmuose, tai atskleidė jos nesugebėjimą prižiūrėti savo vaikus – ji, nepastebėjusi, kad vaikai yra seksualiai išnaudojami, nuolat palikdavo juos artimųjų giminaičių priežiūrai. Vaikų apgyvendinimas skirtinguose vaikų globos namuose taip pat nepažeidė Konvencijos nuostatų, nes, priimant šį sprendimą, buvo atsižvelgta į vaikų specialiuosius poreikius ir jų santykius su kitais vaikais.
Faktai: pareiškėjai yra susituokę ir atstovauja savo bei savo keturių vaikų interesus. Viena iš vaikų pusseserių pranešė valstybės prokurorui, kad ji, jos brolis ir jos pusbroliai buvo seksualiai išnaudojami savo tėvų ir kitų suaugusių šeimos narių. 1998 m. lapkričio mėnesį Vaikų teismas, neišklausęs pareiškėjų, konstatavo, jog pareiškėjai netinkamai atliko tėvų pareigas, nes, nepastebėję, kad jų vaikai seksualiai išnaudojami, nuolat palikdavo juos artimųjų giminaičių priežiūrai. Dėl minėtos priežasties teismas nurodė vaikus skubiai paimti iš šeimos, o sveikatos organizaciją paskirti jų laikinuoju globėju bei įpareigoti ją atlikti psichologinį tyrimą. Teismas priėmė sprendimą laikinai sustabdyti pareiškėjų ir jų vaikų bendravimą iki tėvams bus grąžintos jų, kaip įstatyminių vaikų globėjų, teisės. Vaikai buvo apgyvendinti keturiuose skirtinguose vaikų globos namuose. Apeliacinis teismas tėvų prieštaravimus atmetė tuo pagrindu, kad sprendimas dėl skubių laikinųjų priemonių yra neskundžiamas. Tuomet pareiškėjai kreipėsi į Vaikų teismą, prašydami panaikinti 1998 m. lapkričio mėnesio sprendimą. Pačioje 1999 m. pradžioje tėvų ir socialinių darbuotojų pokalbio metu dalyvavo vienas iš vaikams psichologines paslaugas teikiančių psichologų; vėliau pareiškėjai atsisakė dalyvauti susitikimuose. Vaikų teismas pirmą kartą išklausė ieškovus 1999 m. kovo mėnesį. Jų prašymai, kad vaikų globėju būtų paskirta kita institucija, kad vaikai būtų apgyvendinti vienuose vaikų globos namuose, o jie (tėvai) galėtų su jais pasimatyti buvo atmesti. Teismas nurodė parengti ataskaitą apie pareiškėjų asmenybes, jų gebėjimą tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią ir jų tarpusavio santykius su vaikais. Tuo tarpu vienas iš vaikų nurodė, kad jis buvo seksualiai išnaudojamas vyro pareiškėjo, moteriai pareiškėjai bendrininkaujant. Atsižvelgus į tai buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. 1999 m. spalio mėnesį teismas patenkino valstybės prokuroro prašymą pratęsti psichologinės išvados pateikimo terminą iki 2000 m. balandžio mėnesio. 2000 m. kovo mėnesį psichologinė ekspertizės išvada patvirtino, kad pareiškėjų vaikai patyrė seksualinę prievartą. 2001 m. kovo mėnesį baudžiamoji byla buvo perduota teismui. 2002 m. rugsėjo mėnesį pirmosios instancijos teismas pareiškėjus nuteisė dvylikos metų laisvės atėmimo bausme ir apribojo tėvų teises. Prieš tai pareiškėjai buvo pateikę teismui prašymą priimti galutinį sprendimą dėl vaikų padėties. Vaikų teismas šį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad klausimo sprendimas yra neišvengiamai susijęs su ikiteisminio tyrimo rezultatais. Pareiškėjų apeliacinis skundas dėl sprendimo atmesti jų prašymą buvo pripažintas nepriimtinu tuo pagrindu, kad Vaikų teismo sprendimas dėl skubių laikinųjų priemonių yra neskundžiamas. 2000 m. liepos mėnesį Vaikų teismas apribojo pareiškėjams jų tėvų valdžią ir patvirtino sprendimus dėl vaikų apgyvendinimo atskirai. Pareiškėjų apeliacinis skundas buvo atmestas.
Teisė: Konvencijos 8 straipsnis: vertinama, ar atitinkami teisių ribojimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje:
(a) skubus vaikų paėmimas iš šeimos: seksualinė prievarta, kurią buvo manoma juos patyrus iš moters pareiškėjos kai kurių šeimos narių, buvo panaudota sunkinančiomis aplinkybėmis, ir nors nepaaiškėjo pareiškėjos tiesioginis dalyvavimas šiuose veiksmuose, tai atskleidė jos nesugebėjimą prižiūrėti savo vaikus. Be to, valdžios institucijos atidžiai įvertino pareiškimų dėl prievartos tikėtinumą ir atsižvelgė į itin sudėtingą situaciją seksualinės prievartos paaiškėjimo metu. Esant minėtoms aplinkybėms, skubūs veiksmai paimant vaikus iš šeimos buvo pagrįsti svarbiomis ir tinkamomis priežastimis ir buvo reikalingi, siekiant apsaugoti vaikų sveikatą ir teises.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(b) Neišklausymas tėvų prieš priimant sprendimą paimti vaikus iš šeimos: valdžios institucijos veikė neproporcingai, nes jos manė, kad turi apsaugoti vaikus nuo bet kokio spaudimo, kurį jie galėtų patirti namų aplinkoje. Tarp abiejų pareiškėjų ir asmenų, kuriems buvo pateikti kaltinimai dėl seksualinės prievartos pareiškėjų vaikų atžvilgiu, buvo susiformavę glaudūs ryšiai; faktai buvo rimti, kiti vaikai jau buvo nurodę, kad prieš juos keletas suaugusiųjų panaudojo prievartą. Taip pat egzistavo tikimybė, kad kaltinamieji vaikus gąsdins.
Išvada: pažeidimo nėra (5 balsai prieš 2).
(c) Tariamai brutalus vaikų paėmimas iš šeimos: šalys Teismui pateikė skirtingus faktus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų galėję įrodyti jų teisumą.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(d) Tarp ieškovų ir jų vaikų ilgam nutrūkę tarpusavio santykiai: tokia situacija susidarė dėl pareiškėjų nesugebėjimo apsaugoti savo vaikus ir būtinybės suteikti vaikams pastogę saugioje aplinkoje. Greitas tarpusavio santykių atkūrimas ypač priklausė nuo tyrimo, atlikto siekiant nustatyti vaikų psichologinę būklę ir jų santykius su kitais šeimos nariais, išvadų. Nuo tos dienos, kai vaikai buvo paimti iš šeimos, buvo surengti keli socialinių darbuotojų ir pareiškėjų susitikimai, dalyvaujant psichologams, taip pat buvo parengta daug ataskaitų apie vaikų psichinę ir psichologinę būklę. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad trūko pareiškėjų bendradarbiavimo ir pasitikėjimo kompetentingomis valstybės institucijomis, pareiškėjai atsisakė dalyvauti susitikimuose su atitinkamų institucijų atstovais. Be to, valdžios institucijų užduotis buvo labai sudėtinga, o vaikai nuolat atsisakydavo grįžti pas savo tėvus ir jų bijojo. Taigi valdžios institucijos ėmėsi priemonių, kad būtų rasta teisinga pusiausvyra tarp vaikų ir jų tėvų interesų kaip tai yra numatyta Konvencijos 8 straipsnio nuostatose.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(e) Vaikų apgyvendinimas skirtinguose vaikų globos namuose: nacionalinių valdžios institucijų pateikti paaiškinimai yra pagrįsti ir pakankami. Valdžios institucijos atsižvelgė į vaikų specialiuosius poreikius, jų santykius su kitais vaikais ir jų psichologinę būseną, kuri buvo nurodyta ataskaitose. Teismas visada turi skirti ypatingą dėmesį vaiko interesams. Esant šioms aplinkybėms, vaikų apgyvendinimas skirtingose vietose buvo proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(f) Teisminio nagrinėjimo dėl tėvų valdžios ribojimo metu pareiškėjai turėjo galimybę išreikšti savo abejones dėl socialinių darbuotojų ir ekspertų, kuriuos paskyrė sveikatos organizacija kaip vaikų globėjas, kompetencijos, taip pat dėl teismų priimtų sprendimų. Nepaisant to, keturių mėnesių laikotarpis, per kurį ieškovai negalėjo daryti jokios įtakos bylos baigčiai, rodo, kad valdžios institucijos mažiausiai du mėnesius nepagrįstai delsė. Taip pat pernelyg ilgas laikotarpis tarp vaikų paėmimo iš šeimos 1998 m. lapkričio mėnesį ir galutinio sprendimo dėl tėvų valdžios, priimto 2000 m. liepos mėnesį. Per šiuos dvidešimt mėnesių pareiškėjai negalėjo imtis teisinių priemonių teismo sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeisti. Nors pareiškėjai pateikė septynis skundus dėl teismo sprendimo skubiai paimti vaikus iš šeimos panaikinimo, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jų (tėvų) teisių, teismas visus šiuos skundus atmetė remdamasis laikinojo pobūdžio ginčijamu sprendimu ir poreikiu sulaukti sprendimo ikiteiminio tyrimo byloje. Atsižvelgus į tai, pareiškėjai nebuvo tinkamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą dėl jų (tėvų) teisių ribojimo.
Išvada: pažeidimas (6 balsai prieš 1).
Teisminio nagrinėjimo dėl santuokos nutraukimo metu pareiškėjo žmona pateikė skundą, kad vyras seksualiai išnaudojo jų dukrą. Dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tuo tarpu pareiškėjui dėl to buvo pateikti kaltinimai, o sprendimo priėmimas dėl pareiškėjo galimybės bendrauti su dukra atidėtas. Pareiškėjas buvo išteisintas.
EŽTT priėmė sprendimą, kad:
(a) buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio nuostatos − teismas turėjo veikti išskirtinai skubiai, siekdamas užtikrinti, kad baudžiamoji byla būtų išspręsta kaip įmanoma greičiau, ir atsižvelgdamas į tėvo bendravimo su dukterimi užtikrinimo svarbą.
(b) buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos − laukiant baudžiamosios bylos baigties dėl tariamo dukters žaginimo, atsižvelgus į nepilnamečio interesų užtikrinimo svarbą, bendravimo teisės ribojimas buvo pateisinamas. Tačiau tuo pačiu, užtikrinant vaiko interesus, buvo svarbu leisti plėtoti tėvo ir dukters tarpusavio ryšius, kai tik minėtas ribojimas nebebuvo būtinas.
Faktai: Teisminio nagrinėjimo dėl santuokos nutraukimo metu pareiškėjo žmona pateikė skundą, kad vyras seksualiai išnaudojo jų dukrą. Pareiškėjui dėl to buvo pateikti kaltinimai. Santuokos nutraukimo byloje, 1994 m. liepos mėnesio teismo sprendimu, nepilnametės dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tuo tarpu sprendimo priėmimas dėl pareiškėjo galimybės bendrauti su dukra buvo atidėtas. Baudžiamoji byla 1997 m. kovo mėnesį buvo perduota į teismą, tačiau 2000 m. balandį pareiškėjas buvo išteisintas, nes jam inkriminuojami nusikaltimai nebuvo įrodyti. 2000 m. lapkričio mėnesį pareiškėjas kreipėsi dėl teisės bendrauti su dukra ir pasiimti ją nakčiai. Šią teisę teismas jam suteikė 2001 m. sausio mėnesio sprendimu. Teismas nusprendė, kad motina veikė siekdama pakenkti tėvui ir kad jos teiginiai buvo nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir buvo tik jos psichologinės manipuliacijos rezultatas.
Teisė: Konvencijos 6 straipsnis. Atitinkamas laikotarpis truko ilgiau nei šešerius metus. Atsižvelgus į tai, kad klausimo dėl pareiškėjo teisės bendrauti su dukra ir pasiimti ją nakčiai svarstymas buvo sustabdytas, vadovaudamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas turėjo veikti išskirtinai skubiai, siekdamas užtikrinti, kad baudžiamoji byla būtų išspręsta kaip įmanoma greičiau, atsižvelgiant į pareiškėjo atvejo svarbą. Vyriausybė nesugebėjo pateikti jokių faktų dėl bylos sudėtingumo, kuriais būtų galima pateisinti neveikimo laikotarpius.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Konvencijos 8 straipsnis.
1. Laikotarpis nuo nutarties atidėti sprendimo dėl teisės bendrauti su vaiku priėmimą iki sprendimo, išteisinusio pareiškėją: tas faktas, kad sprendimas, ar suteikti teisę pareiškėjui bendrauti su dukra, buvo atidėtas, pažeidė jo teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Laukiant baudžiamosios bylos baigties dėl tariamo dukters žaginimo, atsižvelgus į nepilnamečio interesų užtikrinimo svarbą, bendravimo teisės ribojimas buvo pateisinamas. Tačiau tuo pačiu, užtikrinant vaiko interesus, buvo svarbu leisti plėtoti tėvo ir dukters tarpusavio ryšius, kai tik minėtas ribojimas nebebuvo būtinas. Visgi, nepagrįstas delsimas baudžiamojoje byloje turėjo tiesioginį poveikį pareiškėjo teisei į šeimos gyvenimą. Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT nustatytus trūkumus baudžiamajame procese, nacionalinės valdžios institucijos nesiėmė visų būtinų priemonių, kurių jos pagrįstai galėjo būti reikalaujamos imtis, siekiant atkurti pareiškėjo tarpusavio santykius su mažamete dukra, atsižvelgiant į šių abiejų asmenų interesus.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai)
2. Laikotarpis po pareiškėjo išteisinimo: nuo tos dienos riboti jo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui įgyvendinimą nebebuvo reikalinga, siekiant apginti vaiko teises. Atsižvelgus į tai, buvo svarbu, kad nuo šio sprendimo priėmimo dienos civilinis teismas veiktų pakankamai operatyviai ir užtikrintų greitą teisminį procesą, turėdamas omeny sprendimo dėl bendravimo su vaiku priėmimo svarbą pareiškėjui. Nebuvo nustatyta, kad vietos valdžios institucijos minėtu periodu būtų delsusios.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
Ieškovė, kuri buvo įvaikinta, išsiaiškino, kad ji turi tris biologinius brolius. Jos prašymas pateikti brolius identifikuojančią informaciją buvo atmestas, nes ji gimė pagal specialią procedūrą, kuri įgalino motinas likti anonimiškomis. Be to, ji negalėjo paveldėti savo biologinės motinos turto.
EŽTT nustatė, kad Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatos buvo pažeistos tuo, jog Prancūzija pažeidė teisingą balansą tarp kelių konkuruojančių interesų: viešojo intereso (abortų prevencijos – ypatingai nelegalių abortų – ir vaiko palikimo); vaiko raidos ir teisės žinoti savo kilmę; motinos teisės ginti savo sveikatą gimdant tinkamomis medicinėmis sąlygomis; ir kitų susijusių šeimų narių gynybos. Be to, turėjo būti sudaryta galimybė sužinoti ir motinos tapatybę, jai sutikus. Ieškovė taip pat galėjo paveldėti ją įvaikinusių asmenų turtą ir ji nebuvo tokioje pačioje pazicijoje kaip kiti jos motinos biologiniai vaikai.
Trys seserys ir jų brolis daugelį metų buvo fiziškai (visi keturi vaikai) ir seksualiai (mergaitės) išnaudojami motinos draugo. Smurtas tęsėsi ir po to, kai vyras, nuteistas už seksualinę prievartą dviejų mergaičių atžvilgiu, pažeisdamas lygtinio paleidimo sąlygas, vėl sugrįžo gyventi į šeimą. Vyras vertė vaikus vienas kitą mušti grandinėmis ir botagu, o kartais tai darydavo ir pats. Visoms mergaitėms dėl to išsivystė sunkus potrauminio streso sindromas, o berniukui iškilo asmenybės problemų.
EŽTT priėjo prie išvados, kad socialiniai darbuotojai nesugebėjo apsaugoti vaikų, taip pažeisdami Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, ir kad nebuvo sudaryta galimybė jiems pasinaudoti efektyvia teisine gynyba, taip pažeidžiant Konvencijos 13 straipsnio nuostatas.
Faktai: Pareiškėjai − trys seserys ir jų brolis, gimę tarp 1960 ir 1965 metų. Socialiniai darbuotojai atkreipė dėmesį į šeimą 1970 m., visų pirma dėl motinos patiriamų finansinių sunkumų. 1977 m. viena iš pareiškėjų, tuo metu sulaukusi 13 metų amžiaus, pabėgo iš namų, teigdama, kad jos motinos sugyventinis bandė ją išprievartauti. W.H. prisipažino kaltu dėl netinkamo elgesio ir buvo nuteistas dviem metams lygtinai. Ieškovai teigia, kad viena iš lygtinio paleidimo sąlygų buvo ta, kad W.H. turėjo su jais nebegyventi, tačiau jis šio nurodymo nesilaikė. Socialiniai darbuotojai vėliau išsakė įtarimą, kad W.H. vis dar galimai gyvena su šeima. Situacija namuose blogėjo, o 1978 m. trečiasis pareiškėjas buvo nukreiptas į Vaikų posėdį (Children‘s Hearing) dėl mokyklos nelankymo. Posėdžiui parengtoje ataskaitoje nebuvo paminėta seksualinio išnaudojimo istorija. Motina mirė 1981 metais. 1988 m. trys seserys papasakojo socialiniams darbuotojams, kad W.H. praeityje jas reguliariai seksualiai ir fiziškai išnaudojo. W.H. dėl keleto sunkių nusižengimų nuo 1967 iki 1978 metų vėliau buvo pripažintas kaltu. Jis buvo nuteistas dviejų metų laisvės atėmimo bausme lygtinai atsižvelgus į tai, kad dauguma nusikaltimų buvo padaryti prieš ankstesnį jo nuteisimą. Ieškovai tuomet pateikė ieškinį dėl vietos valdžios institucijų neveikimo − pareigų nevykdymo, ypač kiek tai susiję su W.H. lygtinio paleidimo sąlygų pažeidimu, taip pat dėl padarytos žalos atlyginimo. Tačiau, atsižvelgdami į Lordų Rūmų sprendimą panašioje anglų byloje, ieškovai sutiko su nurodymu nutraukti veiksmus. Trims seserims Žalos kompensavimo taryba vėliau priteisė kompensaciją, tačiau žala nebuvo atlyginta broliui, kuris taip pat teigė, kad W.H jį fiziškai išnaudojo.
Teisė: 3 straipsnis. Nebuvo jokių abejonių, kad ieškovų nurodytas elgesys patenka į šios nuostatos taikymo sritį kaip nežmoniškas ir žeminantis. W.H. buvo nuteistas už kelis išpuolius, o Vyriausybė neginčijo įtarimų dėl kitų prievartos atvejų. Bylos nagrinėjimo metu iškilo klausimas, ar valdžios institucijos turėjo žinoti apie pievartos atvejus nuo 1977 m. Nebuvo jokių požymių, kad kuri nors iš ieškovių būtų skundusis dėl prievartos iki 1988. Tačiau Vyriausybė pripažino, kad net jei nebūtų buvę oficialios W.H. lygtinio paleidimo sąlygos, turėjo būti suprantama, kad jam neleistina toliau gyventi ieškovių namuose, ir kad buvo keletas faktorių, kurie turėjo įspėti socialinės paslaugas teikiančius asmenis, kad šeimoje buvo naudojama prievarta, o W.H. ir toliau palaiko glaudžius ryšius su šeima. Net jei socialiniai darbuotojai nebūtų žinoję, kad W.H. naudojo prievartą, jie turėjo suprasti, kad vaikai yra pavojuje, ir kad faktas, jog tuo metu buvo mažesnis supratimas apie seksualinės prievartos paplitimą, nėra svarbus šioje byloje, kurioje socialiniai darbuotojai žinojo, jog vaikai patyrė seksualinę prievartą ir buvo įpareigoti kontroliuoti pažeidėjo elgesį. Socialiniai darbuotojai nesiėmė priemonių, kurios būtų leidusios jiems suprasti problemos mastą ir galimai užkirsti kelią tolesnei prievartai. Vengimas imtis pagrįstų prieinamų priemonių, galėjusių turėti realią galimybę pakeisti pasekmes ar sušvelninti žalą, buvo pakankamas pagrindas valstybės atsakomybei kilti. Nagrinėjamoje byloje EŽTT buvo įsitikinęs, kad bendravimo ir bendradarbiavimo trūkumas tarp atitinkamų valdžios institucijų turėjo didelę įtaką įvykių eigai, ir kad galėjo būti tikimasi tinkamo bei veiksmingo pareigų vykdymo, siekiant išvengti ar bent iki minimumo sumažinti pavojų ar patirtą žalą.
Išvada. Pažeidimas (vieningai).Klausyti
Patėvis seksualiai išnaudojo sesę ir brolį nuo atitinkamai 8 ir 10 metų amžiaus. Ieškovai tvirtino, kad apie patiriamą seksualinę prievartą jie informavo vietos valdžios institucijas, tačiau jos nesiėmė priemonių jų teisėms ginti. Mergaitė po išprievartavimo bandė žudytis. Jai išsivystė asmenybės sutrikimas, o berniukui – epilepsija. Abu patyrė ilgalaikę depresiją ir traumą.
EŽTT nustatė, kad nebuvo imtasi veiksmingų priemonių vaikų teisėsms ginti ir nebuvo sudaryta galimybė gauti kompensaciją už patirtą žalą, todėl buvo pažeistos Konvencijos 13 straipsnio nuostatos.