Naujienos

Viešumoje paskelbta informacija apie Romos Katalikų Bažnyčios kunigams pareikštus kaltinimus dėl seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš nepilnamečius sukrečia. Vienoje iš teismui perduotų bylų kunigas kaltinamas 34 nusikalstamų veikų epizodais, o nukentėjusiaisiais pripažinta 11 asmenų, kuriems galimų nusikalstamų veikų metu buvo nuo 12 iki 18 metų. Prokuratūros duomenimis, galimos veikos apima 23 metų laikotarpį – nuo 2002 iki 2025 metų.

            Konkrečių asmenų kaltę nustatys teismas, todėl būtina laikytis nekaltumo prezumpcijos. Tačiau daugiau kaip du dešimtmečius apimantis galimų nusikalstamų veikų laikotarpis verčia klausti, ar vaikas visada turi realią galimybę saugiai prabilti ir ar mes, suaugusieji, gebame laiku išgirsti jo siunčiamus signalus.

            Seksualinį smurtą atskleisti ypač sunku, kai galimai smurtaujantis žmogus yra vaikui pažįstamas, jo gerbiamas, turi autoritetą, statusą ar yra įgijęs jo pasitikėjimą. Todėl negalime visos atsakomybės už galimo smurto atskleidimą palikti pačiam vaikui. Turime mokyti vaikus, kad jų kūnas priklauso jiems, kad suaugęs žmogus neturi teisės prašyti slėpti prisilietimų, pokalbių ar „paslapčių“, kurios kelia baimę ar gėdą. Vaikas turi žinoti, kad gali pasakyti „ne“, pasitraukti, jei tai įmanoma, ir kuo greičiau papasakoti patikimam suaugusiajam. Svarbu ir tai, kad vaikas negali būti atsakingas už suaugusio žmogaus netinkamą elgesį – net jei jis nesugebėjo pasakyti „ne“, pasitraukti ar iš karto apie tai papasakoti.

            Vaikas neturi pats pralaužti tylos. Suaugusiųjų, bendruomenių ir institucijų pareiga – sukurti aplinką, kurioje jis galėtų saugiai prabilti ir būtų išgirstas, nepriklausomai nuo to, apie kokį žmogų jis kalba ir kokį autoritetą šis žmogus turi.

            Galimo seksualinio smurto prieš vaiką negalima nutylėti, dangstyti ar mėginti išspręsti už uždarų institucijos ar bendruomenės durų. Tai galioja visiems – šeimai, mokyklai, sporto, religinėms ir kitoms bendruomenėms.

            Ypač svarbu suprasti, kad institucijos ar bendruomenės viduje atliekamas situacijos vertinimas negali pakeisti pareigos apie galimą nusikalstamą veiką prieš vaiką informuoti kompetentingas valstybės institucijas. Pranešti apie įtarimą nėra apkaltinti žmogų – visuomenės, bendruomenės ar atskiro asmens užduotis nėra pačiam atlikti tyrimą ir nuspręsti, ar nusikalstama veika buvo padaryta. Pareiga yra perduoti informaciją tiems, kurie turi įgaliojimus ją patikrinti, išsiaiškinti aplinkybes ir apsaugoti vaiką.

            Pranešti apie galimą seksualinį smurtą prieš vaiką nėra tik moralinės atsakomybės klausimas. Nepranešimas apie žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę. Tai nėra vien formalus reikalavimas. Kol informacija apie galimą seksualinį smurtą lieka institucijos ar bendruomenės viduje, kompetentingos valstybės institucijos negali jos patikrinti, galimas smurtas gali tęstis, o neapsaugotas gali likti ne vienas vaikas. Kartais vienas laiku perduotas pranešimas gali apsaugoti ir kitus vaikus.

            Ne mažiau svarbu ir tai, kas vyksta po pranešimo. Valstybės atsakas negali apsiriboti baudžiamosios atsakomybės klausimu. Vaikui turi būti užtikrintas saugus dalyvavimas procese, kiek įmanoma mažesnė pakartotinio jo patirties pasakojimo našta ir profesionali pagalba. Pagalbos vaikui poreikis neturėtų būti siejamas vien su tuo, ar ikiteisminis tyrimas pradėtas, tęsiamas, nutrauktas ar kokiu kitu procesiniu sprendimu baigtas. Baudžiamoji byla turi savo pradžią ir pabaigą. Vaiko patirta trauma procesinių terminų neturi.

            Kartais vienas žmogus, kuris sustoja, išklauso, rimtai įvertina vaiko pasakytus dalykus ir perduoda informaciją tiems, kurie gali imtis veiksmų, gali tapti tuo žmogumi, nuo kurio prasideda vaiko apsauga. Būtent todėl mūsų pareiga – ne laukti, kol vaikas pats pralauš tylą, o kurti aplinką, kurioje jis galėtų prabilti, būtų išgirstas ir žinotų, kad suaugusieji į jo pasakytus dalykus reaguos atsakingai – net tada, kai kalbama apie žmogų, turintį didelį autoritetą, statusą ar pasitikėjimą.

            Turime pripažinti, kad seksualinis smurtas prieš vaikus neretai ilgai lieka neatskleistas – vaikas gali nedrįsti prabilti tada, kai smurtą patiria, o kai kurie žmonės apie vaikystėje patirtą smurtą prabyla tik po daugelio metų ar net dešimtmečių. Tikiuosi, kad šios bylos ir aiški teisėsaugos žinia, jog asmens statusas, pareigos ar autoritetas nėra kliūtis kelti jo atsakomybės klausimą, sustiprins pasitikėjimą sistema ir padės saugiau prabilti tiek vaikams, tiek tiems, kurie iki šiol netikėjo, kad prabilę gali sulaukti realaus institucijų atsako, jų patirtis bus rimtai įvertinta, o teisingumas – pasiektas. Autoritetas negali tapti skydu nuo atsakomybės, o nukentėjusiam žmogui – siena, trukdančia siekti teisingumo.

 

Nuotrauka: Magnific.com