Naujienos

Spalio 7 d. Seimo Švietimo ir mokslo komitete buvo aptariamos galimos teisėkūros iniciatyvos, skirtos mokytojų saugumui mokyklose užtikrinti. Diskusijoje kalbėta apie įvairias priemones – mokytojų fizinio ir psichologinio saugumo stiprinimą, jų garbės ir orumo apsaugą, reagavimo į smurtą ir kitą netinkamą elgesį mechanizmus, taip pat apie galimybę Mokytojų tarybos sprendimu pašalinti mokinį iš mokyklos. .

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pritaria siūlymams, kuriais siekiama stiprinti mokytojų saugumą, užtikrinti jiems tinkamas, saugias ir orias darbo sąlygas, aiškiau apibrėžti apsaugos ir reagavimo priemones. Mokytojas neturi likti vienas situacijoje, kai susiduria su smurtu, grasinimais ar kitu pavojingu elgesiu, o kitų vaikų teisė mokytis saugioje aplinkoje taip pat turi būti realiai apsaugota.

Kartu svarbu nepaversti šios diskusijos priešprieša tarp mokytojo ir vaiko teisių. Vaiko teisės nereiškia teisės pažeisti kitų asmenų teises ar atsakomybės nebuvimo. Tačiau vaikui taikomos drausminės ar poveikio priemonės turi būti proporcingos, atitikti jo amžių, brandą, individualią situaciją ir būti nukreiptos ne vien į nubaudimą, bet ir į elgesio keitimą, pagalbą bei reintegraciją.

Abejonių kelia siūlymas, pagal kurį sprendimą pašalinti mokinį iš mokyklos priimtų pati Mokytojų taryba, o atsakomybė už tolesnį jo mokymąsi iš esmės tektų tėvams. Pašalinimas iš vienos mokyklos savaime neišsprendžia vaiko elgesio problemos – ji gali būti tiesiog perkeliama kitai mokyklai. Todėl tokio pobūdžio priemonės negali būti vertinamos atsietai nuo pagalbos vaikui, šeimai ir mokyklai sistemos.

Tokie siūlymai turi būti vertinami ir visos švietimo sistemos kontekste – atsižvelgiant į valstybės pareigą užtikrinti ugdymo tęstinumą, įtraukiojo ugdymo principus, pagalbos vaikui ir šeimai prieinamumą, mokyklų tinklo realijas bei visos mokyklos bendruomenės saugumą. Ypač svarbu įvertinti, kas praktiškai nutiktų, jeigu sprendimas pašalinti mokinį būtų priimtas mokslo metų viduryje: ar kitoje mokykloje būtų laisva vieta, ar ji galėtų užtikrinti vaikui reikalingą pagalbą, kas koordinuotų jo perkėlimą ir kaip būtų išvengta ugdymo pertrūkio. Mažesnėse savivaldybėse ar vietovėse alternatyvų gali būti labai nedaug arba jų apskritai gali nebūti.

Todėl negalima sukurti reguliavimo, kuris formaliai pašalina vaiką iš vienos mokyklos, bet neatsako į esminį klausimą – kur ir kaip jis mokysis kitą dieną. Jei pašalinimo priemonė apskritai būtų svarstoma, ji galėtų būti tik kraštutinė ir proporcinga priemonė, taikoma išnaudojus realias pagalbos ir ankstyvosios intervencijos galimybes, užtikrinant aiškius sprendimo kriterijus, vaiko situacijos įvertinimą, jo tolesnį ugdymą ir reintegraciją.

Pašalinimas iš mokyklos negali reikšti pašalinimo iš švietimo.