15 metų amžiaus mergaitė iš Togos buvo verčiama dirbti kaip vergė. Jos pasas buvo atimtas, o ji pati buvo verčiama dirbti 15 valandų per dieną – tvarkyti namus bei prižiūrėti vaikus be jokio užmokesčio ar atostogų.
EŽTT nustatė, kad Prancūzijos teisės aktai neužtikrino pakankamai aiškios ir efektyvios apsaugos, todėl buvo pažeistos Konvencijos 4 straipsnio (vergovės draudimas) nuostatos.
Įvaikintam vaikui buvo atimta paveldėjimo teisė, o jo motina galiausiai prarado teisę į šeimos nekilnojamojo turto valdymą, kai Andoros teismai testamente nurodytą sąlygą – paveldėtoju gali būti tik „gimęs teisėtoje ir bažnytinėje santuokoje“ – interpretavo taip, kad paveldėtoju gali būti tik biologinis vaikas.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad Antonio tėvai buvo sudarę teisėtą ir bažnytinę santuoką, ir kad testamente nebuvo nieko, kas suponuotų, jog paveldėtoju negali būti įvaikintas vaikas. Teismas priėjo prie išvados, kad „įvaikinto vaiko teisės pavaldėti ribojimas“, kuris „akivaizdžiai nesuderinamas su diskriminacijos draudimu“ pažeidė Konvencijos 8 ir 14 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjams (dviems italų poroms) teismo sprendimu buvo suteikta teisė įsivaikinti vaiką iš Rumunijos, tačiau vaikų globos namai, nepaisydami teismo nurodymo, atsisakė perduoti vaikus. Be to, du nepilnamečiai, argumentuodami, kad nenori palikti globos namų, nes jau susiformavę socialiniai ir emociniai jų ryšiai su kitais šiuose vaikų globos namuose gyvenančiais vaikais ir darbuotojais, o įvaikintojų jie nepažįsta, pateikė ieškinius teismui, kad sprendimai dėl jų įvaikinimo būtų panaikinti. Vienas iš jų bylą laimėjo.
EŽTT, pateikdamas nuomonę dėl Konvencijos 8 straipsnio nuostatų laikymosi, pažymėjo, kad byloje kilo konfliktas tarp pareiškėjų (įvaikintojų) teisėtų lūkesčių sukurti šeimą ir įvaikintų nepilnamečių noro pasilikti socialinės šeimos aplinkoje, kurioje jie ir užaugo. Pareiškėjų teisėti lūkesčiai negalėjo būti absoliučiai užtikrinti pagal Konvenciją, nes jie prieštaravo nepilnamečių atsisakymui. Geriausiems vaiko interesams buvo suteiktas prioritetas prieš tėvų. Įvaikinimo byloje nepilnamečių atsisakymui buvo suteiktas svoris, nes šis požiūris buvo nuolat išsakomas nuo to laiko, kai jie pasiekė būtiną brandą nuomonei dėl įvaikinimo pareikšti. Dėl šio priešinimosi nepilnamečių harmoningas integravimasis į naująją šeimą tapo neįmanomas. Atsižvelgiant į nepilnamečių interesus, Rumunijos valdžios institucijos neturėjo pareigos užtikrinti, kad vaikai paliktų šalį prieš savo valią.
Faktai: Pareiškėjai − dvi italų poros, turėjusios leidimus pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą įsivaikinti vaiką iš Rumunijos; Vaikai, kurie turėjo būti įvaikinti, gyveno privačiuose vaikų globos namuose Rumunijoje nuo to laiko, kai juos paliko tėvai. 2000 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas sprendimas, nurodęs pakeisti nepilnamečių gimimo liudijimus ir išduoti naujus sertifikatus. Įvaikinimai buvo pripažinti suderinamais su nacionaliniais teisės aktais ir su 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Birželio ir rugpjūčio mėnesių galutiniais teismo sprendimais vaikų globos namai buvo įpareigoti perduoti vaikus ir jų gimimo liudijimus pareiškėjams, tačiau vaikai liko globos namuose. Vaikų globos namai nuolat ginčijo sprendimų vykdymą, o po to kai jų prieštaravimai buvo atmesti, antstolių bandymai įvykdyti sprendimus nepavyko. Per 2002 ir 2003 metus pareiškėjai pateikė keletą nesėkmingų prašymų vykdyti priimtus sprendimus dėl įvaikinimo. Tuo pačiu metu vaikų globos namai paprašė atidėti nepilnamečių įvaikinimo procedūras. Prašymas buvo atmestas, nes neatitiko prašymui keliamų reikalavimų. Du nepilnamečiai pateikė ieškinius, kad sprendimai dėl jų įvaikinimo būtų panaikinti. Vienas iš jų bylą laimėjo. Remiamtis naujausia Teismui pateikta informacija, vaikai turėjo geras gyvenimo sąlygas visomis prasmėmis vaikų globos namuose. Jie nenorėjo palikti šių namų ir gyventi kartu su pareiškėjais, nes juos labai mažai pažinojo. Vaikai išreiškė norą pasilikti gyventi centre, kur jau buvo susiformavę socialiniai ir emociniai jų ryšiai su kitais šiuose vaikų globos namuose gyvenančiais vaikais.
Teisė: 8 straipsnis. Ryšių buvimas kaip šeimos pagrindas: nors ieškovai turėjo galimybę bendrauti su savo įsivaikintomis dukterimis, jie neturėjo de facto šeimos santykių su jomis. Teismas, priimdamas sprendimą, kad buvo susiformavę Konvencijos 8 straipsniu ginami šeimos ryšiai, atsižvelgė į keletą aplinkybių. Santykiai tarp įvaikių ir tėvų (įtėviais paskelbti pagal galutinį ir neskundžiamą sprendimą) kilo dėl teisėto įvaikinimo, kuris užbaigė teisių ir pareigų egzistavimą tarp įvaikių ir jų protėvių ar visų kitų asmenų. Įvaikinimas buvo įvykdytas sutinkamai su nacionaliniais teisės aktais ir tarptautinėmis konvencijomis. Pripažintina, kad nebuvo prašoma nepilnamečių sutikimo dėl jų įvaikinimo, nes jie pagal įstatymus neturėjo minimalaus amžiaus, t. y. 10 metų, nuo kurio šis sutikimas būtinas, kai teismai priėmė sprendimą dėl įvaikinimo, tačiau tai nebuvo netinkama, atsižvelgiant į šalių galimybes veikti savo nuožiūra pagal tarptautines konvencijas. Nors šioje byloje įvaikintojai ir jų įvaikintos dukros negyvenimo kartu, o tarp jų nebuvo pakankamai artimų de facto ryšių, tai traktuotina ne tik kaip šeimos gyvenimas ar potencialūs santykiai, patenkantys į Konvencijos 8 straipsnio taikymo ribas, tačiau šio aplinkybės įrodinėjimas nepriskirtinas pareiškėjams, kurie paprasčiausiai laikėsi šalyje atsakovėje nustatytų procedūrų (vaikų atranka pagal fotografiją, be pirminio paruošiamojo kontakto). Be to, ieškovai visada laikė save nepilnamečių tėvais ir atitinkamai elgėsi, domėjosi vaikais vieninteliu jiems prieinamu būdu, t. y. siųsdami jiems rumunų kalba parašytus laiškus. Konvencijos 8 straipsnis taikytinas.
Konvencijos 8 straipsnio laikymasis (valstybės įsipareigojimai): šioje byloje kilo konfliktas tarp pareiškėjų (įvaikintojų) teisėtų lūkesčių sukurti šeimą ir įvaikintų nepilnamečių noro pasilikti socialinės šeimos aplinkoje, kurioje jie ir užaugo. Pareiškėjų teisėti lūkesčiai negalėjo būti absoliučiai užtikrinti pagal Konvenciją, nes jie prieštaravo nepilnamečių atsisakymui būti įvaikintais svetimoje šeimoje. Teismas skyrė ypatingą dėmesį geriausiems vaiko interesams, suteikdamas jiems prioritetą prieš tėvų. Bet dar svarbiau buvo, kad vaikų interesams viršenybė buvo suteikta santykių, paremtų įvaikinimu, atvejui. Pareiškėjų interesai buvo pripažinti mažiau reikšmingais nei įvaikintų nepilnamečių. Pareiškėjai buvo oficialiai pripažinti įtėviais iki susiformuojant specifiniams ryšiams su vaikais, kurie tuo metu buvo 9 ir 9.5 metų amžiaus, kurių jie niekada nepažinojo ir su kuriais jie nebuvo užmezgę emocinių ryšių. Įvaikinimo metu įvaikinamiems vaikams netrukus turėjo sueiti toks amžius, nuo kurio privalomas nepilnamečio sutikimas dėl įvaikinimo. Vaikai nepritarė naujiems šeimos ryšiams, tam priešinosi netgi teismuose, kur vienam iš jų buvo priimtas palankus sprendimas. Nepilnamečių atsisakymui buvo suteiktas svoris, nes šis požiūris buvo nuolat išsakomas nuo to laiko, kai jie pasiekė būtiną brandą nuomonei dėl įvaikinimo pareikšti. Dėl šio priešinimosi nepilnamečių harmoningas integravimasis į naująją šeimą tapo neįmanomas. Atsižvelgiant į nepilnamečių interesus, Rumunijos valdžios institucijos neturėjo jokios pareigos užtikrinti, kad vaikai paliktų šalį prieš savo valią ir nepaisyti teismo proceso, kurio metu buvo pateikti prieštaravimai dėl pirminio įvaikinimo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Išvada: pažeidimo nėra (šeši balsai prieš vieną).
6 straipsnio 1 dalis. Nors sprendimai dėl įvaikinimo buvo galutiniai ir neskundžiami, jie nebuvo įvykdyti. Ši padėtis nepriklausė nei nuo pareiškėjų, nei nuo teismo antstolių, o buvo įtakota vaikų globos namų, kuriuose gyveno šie vaikai. Nors valstybė negalėjo būti kaltinama dėl šios privačios įstaigos veiksmų, buvo būtina išnagrinėti, ar valstybė galėtų būti laikoma atsakinga už skundžiamą situaciją. Daugiau nei trejus metus valstybė nesiėmė veiksmingų priemonių, leidžiančių antstoliams atlikti savo užduotį ir įvykdyti teismo sprendimus, inter alia, kartu su policijos pagalba, taip pat nesiėmė jokių priemonių prieš minėtus vaikų globos namus ar jų direktorių, nepaisant turimų priemonių pagal nacionalinę teisę. Nesiimdama veiksmingų priemonių, skirtų užtikrinti vykdytinų teismo sprendimų laikymąsi, nacionalinės valdžios institucijos sudarė situaciją, kuri pakenkė teisės normoms ir teisinio tikrumo principui. Be to, bėgantis laikas sukėlė galimai negrįžtamus padarinius ieškovams. Dėl minėtų priežasčių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos tapo nereikšmingos.
Išvada. Pažeidimas (keturi balsai prieš tris). Konvencijos Protokolo Nr. 4 2 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Policijos pareigūnas nepilnamečio sulaikymo metu prieš jį panaudojo fizinį smurtą − keletą kartų sudavė keliu į sėklides.
EŽTT priėjo prie išvados, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, nes fizinės jėgos panaudojimas buvo neproporcingas sulaikytojo veiksmams (tariamam bandymui pabėgti), įvertinus tai, kad jis buvo neginkluotas ir policijos nuovadoje. Policijos pareigūnas galėjo panaudoti kitas priemones pareiškėjui vėl pasodinti.
Psichologijos ekspertas, įvertinęs šeimoje susidariusią situaciją, rekomendavo Jaunimo biurui užtikrinti vaikams saugų ilgalaikį apgyvendinimą globos namuose dėl jų nepakankamos priežiūros ir šeimos gyvenimo sąlygų. Teismas, neišklausęs nei tėvų (pareiškėjų), nei vaikų, Jaunimo biuro prašymą dėl laikino tėvų valdžios ribojimo patenkino. Kitą dieną vaikai buvo paimti iš šeimos, tame tarpe ir naujagimis.
EŽTT pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, nes teismo sprendimas dėl laikino tėvų valdžios ribojimo nebuvo pagrįstas svariais argumentais, o pareiškėjai nebuvo tinkamai įtraukti į sprendimo priėmimo procesą. Taip pat, EŽTT nuomone, nebuvo būtinybės paimti vaikus iš šeimos, nes jiems nebuvo iškilęs neišvengiamas pavojus, o sprendimas paimti vaikus iš šeimos jau kitą dieną po teismo nutarties priėmimo neatitiko realaus poreikio.
Faktai: Ieškinio pateikimo Teismui metu pareiškėjai buvo susituokusi pora, auginanti keturis vaikus. Su jais kartu gyveno ir trys jaunesni vaikai iš moters pirmosios santuokos. 2001 m. vasarį šeima paprašė pagalbos, todėl šeimoje susidariusią situaciją turėjo įvertinti psichologijos ekspertas. 2001 m. gruodžio 17 d. ekspertas pateikė savo ataskaitą Jaunimo biurui ir rekomendavo užtikrinti vaikams saugų ilgalaikį apgyvendinimą globos namuose dėl jų nepakankamos priežiūros ir šeimos gyvenimo sąlygų. Tą pačią dieną Jaunimo biuras kreipėsi į apygardos teismą dėl laikino tėvų valdžios ribojimo. Teismas, neišklausęs nei tėvų, nei vaikų, tą pačią dieną prašymą patenkino. Jis nustatė, kad dėl tėvų nesugebėjimo užtikrinti vaikų tinkamos priežiūros ir išsilavinimo, taip pat dėl piktnaudžiavimo tėvų valdžia kyla pavojus vaikų vystymuisi. Vaikai iš šeimos buvo paimti tą pačią dieną, tame tarpe ir naujagimis. Kitą dieną, 2011 m. gruodžio 18 d., apygardos teismas priėmė kitą sprendimą, kuriuo uždraudė bet kokius pareiškėjų tarpusavio ryšius su vaikais. Ieškovai apskundė 2001 m. gruodžio 17 d. sprendimą, kuriuo buvo apribotos jų, kaip tėvų, teisės, tačiau skundas buvo atmestas. 2002 m. birželio mėnesį Konstitucinis Teismas nustatė, kad žemesnės jurisdikcijos teismo sprendimai pažeidė ieškovo šeimos teises ir grąžino bylą apygardos teismui nagirnėti. 2003 m. kovą apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjams vėl uždraudė bet kokius tarpusavio ryšius su vaikais, taigi vaikai ir toliau liko atskirti nuo savo tėvų.
Teisė: Vyriausybės išankstiniai prieštaravimai: (i) pareiškėjai nepateikė skundo apeliaciniam teismui dėl apygardos teismo 2001 m. gruodžio 18 d. sprendimo uždrausti bet kokius tarpusavio ryšius su vaikais (prieštaravimas priimtas), tačiau veiksmingai išnaudojo gynimo priemones dėl 2001 m. gruodžio 17 d. sprendimo (prieštaravimas atmestas); (ii) nors Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio mėnesio sprendimas galėjo būti vertinamas kaip 8 straipsnio pažeidimo pripažinimas, sprendimas neturėjo de facto įtakos sustabdyti ar pakeisti apygardos teismo sprendimą (prieštaravimas atmestas).
8 straipsnis. Priemonės, kurių ėmėsi apygardos teismas, neabejotinai pažeidė pareiškėjų teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Tačiau trukdymas įgyvendinti minėtą teisę neprieštaravo galiojantiems teisės aktams ir sudarė teisinį pagrindą ginti vaikų sveikatą, moralę ir teisę į laisvę. Nepaisant to, EŽTT nustatė, kad laikinas tėvų valdžios apribojimas nebuvo pagrįstas svarbiais ir pakankamais argumentais, o pareiškėjai nebuvo tinkamai įtraukti į sprendimo priėmimo procesą. Nebuvo būtinybės, galinčios pateisinti teismo draudimą, nes vaikams nebuvo iškilęs neišvengiamas pavojus. Be to, būdas, kuriuo buvo įgyvendinta šį priemonė, t. y. sprendimas jau kitą dieną po teismo nutarties paimti vaikus iš mokyklos ar namų, neatitiko realaus poreikio. Visų pirma, naujagimio paėmimas iš ligoninės buvo nepaprastai griežta priemonė ir, EŽTT nuomone, nebuvo itin įtikinamo pagrindo valdžios institucijoms elgtis tokiu agresyviu būdu pareiškėjų šeimos atžvilgiu, suteikiant motinai didelę fizinę ir psichologinę įtampą ir nutraukiant kūdikio artimus ryšius su biologine motina. Nors vėliau ginčijamą priemonę Konstitucinis Teismas panaikino, vaikai ir toliau buvo atskirti nuo tėvų, nes dėl šios priemonės tiesioginio poveikio ir padarinių buvo sunku ją ištaisyti. Esant tokioms aplinkybėms, buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos.
Faktai: pareiškėjas, tuo metu nepilnametis, buvo areštuotas tiriant vagystės atvejį. Policijos pareigūnas jį apklausė policijos areštinėje. Ginčytinomis aplinkybėmis policijos pareigūnas sudavė nepilnamečiui keliu − nepilnamečiui plyšo sėklidė, jam buvo reikalinga operacija. Teismas policijos pareigūną pripažino kaltu dėl minėto užpuolimo. Buvo nustatyta, kad ieškovas policijos pareigūnui niekur nesudavė, todėl, teismo nuomone, policijos pareigūno veiksmai buvo nereikalingi ir neproporcingi ieškovo atžvilgiu. Apeliacinis teismas panaikino sprendimą ir išteisino policijos pareigūną priskirdamas jo veiksmus savigynai. Teismas laikėsi nuomonės, kad smūgiai nebuvo tyčiniai ir pripažino policijos pareigūno paaiškinimą, kad veiksmai buvo proporcingi atsižvelgus į kilusią realią grėsmę policijos pareigūnui dėl pareiškėjo elgsenos tuo metu: pastarasis, norėdamas išeiti iš patalpos, staiga pakilo nuo kėdės, pakėlė rankas ketindamas smūgiuoti, todėl policijos pareigūnas jį sugriebė, užkirsdamas kelią pabėgti. Kasacinis Teismas pareiškėjo apeliaciją teisės klausimais atmetė.
Teisė: 3 straipsnis. Kalbant apie fizinės jėgos panaudojimo proporcingumą prieš sulaikytąjį, EŽTT neįtikino Vyriausybės argumentai, kad policijos pareigūnas pagrįstai panaudojo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo tariamas bandymas pabėgti nebuvo pripažintas pagrindu atleisti valstybę nuo atsakomybės. Pareiškėjas buvo neginkluotas ir policijos nuovadoje. Galiausiai, policijos pareigūnas galėjo panaudoti kitas priemones pareiškėjui vėl pasodinti. Teismas nusprendė, jog Vyriausybė neįrodė, kad jėgos panaudojimas prieš ieškovą buvo būtinas. Atsižvelgus į pareiškėjui sukeltas kančias ir jo amžių, policijos pareigūno elgesys jo atžvilgiu buvo žiaurus ir žeminantis.
Išvada. Pažeidimas (vieningai).
Gydymo įstaiga, susidarius kritinei situacijai, vaikui pritaikė gydymą, kuriam motina (pareiškėja) prieštaravo.
EŽTT nuomone, vaikui taikomas gydymas prieš motinos valią sudarė prielaidą pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatose įtvirtintą vaiko teisę į pagarbą jo privačiam gyvenimui. Ligoninė, siekdama sušvelninti padėtį ir išspręsti ginčą su motina, turėjo pareigą kreiptis į teismą.
aktai: Pirmasis ieškovas yra sunkią negalią turintis vaikas; antrasis ieškovas – vaiko motina. 1998 m. liepos mėnesį vaikas buvo skubiai paguldytas į ligoninę, o jam atlikta operacija dėl kvėpavimo sutrikimų. Gydytojai manė, kad jis miršta, todėl teigė, kad tolesnė intensyvi priežiūra yra netikslinga. Kadangi motina buvo nesutiko su šia nuomone, ligoninė pasiūlė paruošti specialisto išvadą apie vaiko būklę, tačiau ji atsisakė. Vaiko būklė pagerėjo ir jis galėjo grįžti namo. Vėliau jis dar keletą kartų buvo hospitalizuotas dėl kvėpavimo takų infekcijos. Ir vėl kilo nesutarimų tarp ligoninės personalo ir motinos dėl vaiko gydymo esant kritinei situacijai. Vieną kartą, iškilus kritinei situacijai, gydytojai, manydami, kad vaikas pasiekė mirtiną stadiją ir siekdami palengvinti jo skausmą, suleido jam morfino prieš motinos valią. Be to, nepasitarus su motina į vaiko medicininę bylą buvo įtrauktas įrašas „negaivinti“. Ligoninėje kilo ginčas tarp šeimos narių ir gydytojų. Vaikas išgyveno krizę ir galėjo būti išleistas namo. Motina pateikė ieškinį dėl ligoninės priimtų sprendimų dėl sūnaus gydymo, tačiau teismas nusprendė šių sprendimų nevertinti, nes situacija jau buvo pasibaigusi. Apeliacija buvo atmesta. Tuomet motina pateikė skundą Specialiajai medicinos tarybai ir policijai. Abi institucijos pradėjo tyrimą dėl gydytojo veiksmų, tačiau kaltinimai gydytojui nebuvo pareikšti.
Teisė: Konvencijos 8 straipsnis. Motina turėjo įgaliojimus veikti savo sūnaus vardu ir ginti jo interesus. Sūnui taikomas gydymas, nepaisant motinos nuolatinių prieštaravimų, sudarė prielaidą pažeisti vaiko teisę į pagarbą jo privačiam gyvenimui. Faktas, kad gydytojai buvo susidūrę su kritine situacija, nesumenkino kišimosi į privatų vaiko gyvenimą. Aiškindamasis, ar įsikišimas atitiko teisės aktų nuostatas, Teismas priėjo prie išvados, kad nebūtina vertinti, ar vidaus teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios konfliktų, kylančių dėl tėvų prieštaravimo atlikti atitinkamas medicinines procedūras jų vaikams, atitinka Konvencijoje įtvirtintus kokybės kriterijus Nepaisant to, Teismas atkreipė dėmesį, kad teisinė sistema buvo suderinta su Europos Tarybos Bioetikos ir žmogaus teisių konvencija, ir nesuteikė leidimo gydytojams pasinaudoti diskrecijos teise. Ligoninės personalas priėmė sprendimus atsižvelgdami į tai, kas, jų nuomone, geriausiai atitiko vaiko interesus, taigi siekiamas tikslas taip pat buvo teisėtas. Kalbant apie būtinybę kištis į privatų gyvenimą, Teismui nebuvo tinkamai paaiškinta, kodėl ligoninė nesikreipė į teismą pačioje pradžioje, siekdama išspręsti ginčą su motina. Būtent ligoninė turėjo pareigą imtis tokios iniciatyvos, siekdama sušvelninti padėtį, tuo tarpu gydytojai išnaudojo šį laiką bandydami įtikinti motiną, kad jų siūlomas gydymas yra tinkamas. Esant tokioms aplinkybėms, valdžios institucijų sprendimas nepaisyti motinos prieštaravimų dėl siūlomo gydymo, teismui nesuteikus tam leidimo, suponavo Konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimus.
Mergaitė informavo valstybės prokurorą, kad ji, jos brolis ir keturi jos pusbroliai buvo seksualiai išnaudojami savo tėvų ir kitų suaugusių šeimos narių. Teismo sprendimu vaikai skubiai buvo paimti iš šeimos. Jie buvo apgyvendinti keturiuose skirtinguose vaikų globos namuose. Tėvams buvo apribota tėvų valdžia ir uždrausta bendrauti su vaikais. Psichologinės-psichiatrinės ekspertizės metu pasitvirtinus seksualinės prievartos faktui, pareiškėjai buvo nuteisti dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, o jų, kaip tėvų, teisės apribotos.
EŽTT nuomone, skubus vaikų paėmimas iš šeimos buvo pateisinamas. Nors nepaaiškėjo pareiškėjos tiesioginis dalyvavimas minėtuose veiksmuose, tai atskleidė jos nesugebėjimą prižiūrėti savo vaikus – ji, nepastebėjusi, kad vaikai yra seksualiai išnaudojami, nuolat palikdavo juos artimųjų giminaičių priežiūrai. Vaikų apgyvendinimas skirtinguose vaikų globos namuose taip pat nepažeidė Konvencijos nuostatų, nes, priimant šį sprendimą, buvo atsižvelgta į vaikų specialiuosius poreikius ir jų santykius su kitais vaikais.
Mergaitė informavo valstybės prokurorą, kad ji, jos brolis ir keturi jos pusbroliai buvo seksualiai išnaudojami savo tėvų ir kitų suaugusių šeimos narių. Teismo sprendimu vaikai skubiai buvo paimti iš šeimos. Jie buvo apgyvendinti keturiuose skirtinguose vaikų globos namuose. Tėvams buvo apribota tėvų valdžia ir uždrausta bendrauti su vaikais. Psichologinės-psichiatrinės ekspertizės metu pasitvirtinus seksualinės prievartos faktui, pareiškėjai buvo nuteisti dvylikos metų laisvės atėmimo bausme, o jų, kaip tėvų, teisės apribotos.
EŽTT nuomone, skubus vaikų paėmimas iš šeimos buvo pateisinamas. Nors nepaaiškėjo pareiškėjos tiesioginis dalyvavimas minėtuose veiksmuose, tai atskleidė jos nesugebėjimą prižiūrėti savo vaikus – ji, nepastebėjusi, kad vaikai yra seksualiai išnaudojami, nuolat palikdavo juos artimųjų giminaičių priežiūrai. Vaikų apgyvendinimas skirtinguose vaikų globos namuose taip pat nepažeidė Konvencijos nuostatų, nes, priimant šį sprendimą, buvo atsižvelgta į vaikų specialiuosius poreikius ir jų santykius su kitais vaikais.
Faktai: pareiškėjai yra susituokę ir atstovauja savo bei savo keturių vaikų interesus. Viena iš vaikų pusseserių pranešė valstybės prokurorui, kad ji, jos brolis ir jos pusbroliai buvo seksualiai išnaudojami savo tėvų ir kitų suaugusių šeimos narių. 1998 m. lapkričio mėnesį Vaikų teismas, neišklausęs pareiškėjų, konstatavo, jog pareiškėjai netinkamai atliko tėvų pareigas, nes, nepastebėję, kad jų vaikai seksualiai išnaudojami, nuolat palikdavo juos artimųjų giminaičių priežiūrai. Dėl minėtos priežasties teismas nurodė vaikus skubiai paimti iš šeimos, o sveikatos organizaciją paskirti jų laikinuoju globėju bei įpareigoti ją atlikti psichologinį tyrimą. Teismas priėmė sprendimą laikinai sustabdyti pareiškėjų ir jų vaikų bendravimą iki tėvams bus grąžintos jų, kaip įstatyminių vaikų globėjų, teisės. Vaikai buvo apgyvendinti keturiuose skirtinguose vaikų globos namuose. Apeliacinis teismas tėvų prieštaravimus atmetė tuo pagrindu, kad sprendimas dėl skubių laikinųjų priemonių yra neskundžiamas. Tuomet pareiškėjai kreipėsi į Vaikų teismą, prašydami panaikinti 1998 m. lapkričio mėnesio sprendimą. Pačioje 1999 m. pradžioje tėvų ir socialinių darbuotojų pokalbio metu dalyvavo vienas iš vaikams psichologines paslaugas teikiančių psichologų; vėliau pareiškėjai atsisakė dalyvauti susitikimuose. Vaikų teismas pirmą kartą išklausė ieškovus 1999 m. kovo mėnesį. Jų prašymai, kad vaikų globėju būtų paskirta kita institucija, kad vaikai būtų apgyvendinti vienuose vaikų globos namuose, o jie (tėvai) galėtų su jais pasimatyti buvo atmesti. Teismas nurodė parengti ataskaitą apie pareiškėjų asmenybes, jų gebėjimą tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią ir jų tarpusavio santykius su vaikais. Tuo tarpu vienas iš vaikų nurodė, kad jis buvo seksualiai išnaudojamas vyro pareiškėjo, moteriai pareiškėjai bendrininkaujant. Atsižvelgus į tai buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. 1999 m. spalio mėnesį teismas patenkino valstybės prokuroro prašymą pratęsti psichologinės išvados pateikimo terminą iki 2000 m. balandžio mėnesio. 2000 m. kovo mėnesį psichologinė ekspertizės išvada patvirtino, kad pareiškėjų vaikai patyrė seksualinę prievartą. 2001 m. kovo mėnesį baudžiamoji byla buvo perduota teismui. 2002 m. rugsėjo mėnesį pirmosios instancijos teismas pareiškėjus nuteisė dvylikos metų laisvės atėmimo bausme ir apribojo tėvų teises. Prieš tai pareiškėjai buvo pateikę teismui prašymą priimti galutinį sprendimą dėl vaikų padėties. Vaikų teismas šį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad klausimo sprendimas yra neišvengiamai susijęs su ikiteisminio tyrimo rezultatais. Pareiškėjų apeliacinis skundas dėl sprendimo atmesti jų prašymą buvo pripažintas nepriimtinu tuo pagrindu, kad Vaikų teismo sprendimas dėl skubių laikinųjų priemonių yra neskundžiamas. 2000 m. liepos mėnesį Vaikų teismas apribojo pareiškėjams jų tėvų valdžią ir patvirtino sprendimus dėl vaikų apgyvendinimo atskirai. Pareiškėjų apeliacinis skundas buvo atmestas.
Teisė: Konvencijos 8 straipsnis: vertinama, ar atitinkami teisių ribojimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje:
(a) skubus vaikų paėmimas iš šeimos: seksualinė prievarta, kurią buvo manoma juos patyrus iš moters pareiškėjos kai kurių šeimos narių, buvo panaudota sunkinančiomis aplinkybėmis, ir nors nepaaiškėjo pareiškėjos tiesioginis dalyvavimas šiuose veiksmuose, tai atskleidė jos nesugebėjimą prižiūrėti savo vaikus. Be to, valdžios institucijos atidžiai įvertino pareiškimų dėl prievartos tikėtinumą ir atsižvelgė į itin sudėtingą situaciją seksualinės prievartos paaiškėjimo metu. Esant minėtoms aplinkybėms, skubūs veiksmai paimant vaikus iš šeimos buvo pagrįsti svarbiomis ir tinkamomis priežastimis ir buvo reikalingi, siekiant apsaugoti vaikų sveikatą ir teises.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(b) Neišklausymas tėvų prieš priimant sprendimą paimti vaikus iš šeimos: valdžios institucijos veikė neproporcingai, nes jos manė, kad turi apsaugoti vaikus nuo bet kokio spaudimo, kurį jie galėtų patirti namų aplinkoje. Tarp abiejų pareiškėjų ir asmenų, kuriems buvo pateikti kaltinimai dėl seksualinės prievartos pareiškėjų vaikų atžvilgiu, buvo susiformavę glaudūs ryšiai; faktai buvo rimti, kiti vaikai jau buvo nurodę, kad prieš juos keletas suaugusiųjų panaudojo prievartą. Taip pat egzistavo tikimybė, kad kaltinamieji vaikus gąsdins.
Išvada: pažeidimo nėra (5 balsai prieš 2).
(c) Tariamai brutalus vaikų paėmimas iš šeimos: šalys Teismui pateikė skirtingus faktus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų galėję įrodyti jų teisumą.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(d) Tarp ieškovų ir jų vaikų ilgam nutrūkę tarpusavio santykiai: tokia situacija susidarė dėl pareiškėjų nesugebėjimo apsaugoti savo vaikus ir būtinybės suteikti vaikams pastogę saugioje aplinkoje. Greitas tarpusavio santykių atkūrimas ypač priklausė nuo tyrimo, atlikto siekiant nustatyti vaikų psichologinę būklę ir jų santykius su kitais šeimos nariais, išvadų. Nuo tos dienos, kai vaikai buvo paimti iš šeimos, buvo surengti keli socialinių darbuotojų ir pareiškėjų susitikimai, dalyvaujant psichologams, taip pat buvo parengta daug ataskaitų apie vaikų psichinę ir psichologinę būklę. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad trūko pareiškėjų bendradarbiavimo ir pasitikėjimo kompetentingomis valstybės institucijomis, pareiškėjai atsisakė dalyvauti susitikimuose su atitinkamų institucijų atstovais. Be to, valdžios institucijų užduotis buvo labai sudėtinga, o vaikai nuolat atsisakydavo grįžti pas savo tėvus ir jų bijojo. Taigi valdžios institucijos ėmėsi priemonių, kad būtų rasta teisinga pusiausvyra tarp vaikų ir jų tėvų interesų kaip tai yra numatyta Konvencijos 8 straipsnio nuostatose.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(e) Vaikų apgyvendinimas skirtinguose vaikų globos namuose: nacionalinių valdžios institucijų pateikti paaiškinimai yra pagrįsti ir pakankami. Valdžios institucijos atsižvelgė į vaikų specialiuosius poreikius, jų santykius su kitais vaikais ir jų psichologinę būseną, kuri buvo nurodyta ataskaitose. Teismas visada turi skirti ypatingą dėmesį vaiko interesams. Esant šioms aplinkybėms, vaikų apgyvendinimas skirtingose vietose buvo proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
(f) Teisminio nagrinėjimo dėl tėvų valdžios ribojimo metu pareiškėjai turėjo galimybę išreikšti savo abejones dėl socialinių darbuotojų ir ekspertų, kuriuos paskyrė sveikatos organizacija kaip vaikų globėjas, kompetencijos, taip pat dėl teismų priimtų sprendimų. Nepaisant to, keturių mėnesių laikotarpis, per kurį ieškovai negalėjo daryti jokios įtakos bylos baigčiai, rodo, kad valdžios institucijos mažiausiai du mėnesius nepagrįstai delsė. Taip pat pernelyg ilgas laikotarpis tarp vaikų paėmimo iš šeimos 1998 m. lapkričio mėnesį ir galutinio sprendimo dėl tėvų valdžios, priimto 2000 m. liepos mėnesį. Per šiuos dvidešimt mėnesių pareiškėjai negalėjo imtis teisinių priemonių teismo sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeisti. Nors pareiškėjai pateikė septynis skundus dėl teismo sprendimo skubiai paimti vaikus iš šeimos panaikinimo, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jų (tėvų) teisių, teismas visus šiuos skundus atmetė remdamasis laikinojo pobūdžio ginčijamu sprendimu ir poreikiu sulaukti sprendimo ikiteiminio tyrimo byloje. Atsižvelgus į tai, pareiškėjai nebuvo tinkamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą dėl jų (tėvų) teisių ribojimo.
Išvada: pažeidimas (6 balsai prieš 1).