Pareiškėja − Rusijos pilietė, gimusi 1987 m. ir gyvenanti Dagestano Federacinėje Respublikoje, Rusijoje. Remdamasi Konvencijos 8 straipsniu (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui) ji pateikė skundą, kad valdžios institucijos nesugebėjo įvykdyti 2008 m. teismo sprendimo nustatyti sūnaus, gimusio 2007 m., gyvenamąją vietą su ja. Vaikas liko gyventi su buvusiu sutuoktiniu (santuoka su juo nutraukta 2008 m.), nes pastarasis atsisakė perduoti jai sūnų.
EŽTT pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos.
Faktai. Pareiškėja − Rusijos pilietė, gimusi 1987 m. ir gyvenanti Dagestano Federacinėje Respublikoje, Rusijoje. 2006 m. lapkričio mėnesį ji ištekėjo už F. Kh., o 2007 m. rugsėjį pagimdė sūnų. Pareiškėjas, jos sūnus ir sutuoktinis gyveno vyro tėvų namuose. 2008 m. vasario mėnesį šeimos santykiai pablogėjo, todėl pareiškėja paliko namus. Pasak moters, namus palikti ją privertė jos sutuoktinis ir vyro tėvai, be to, jie neleido kartu pasiimti sūnaus, kuris tuo metu buvo maždaug penkių mėnesių amžiaus. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja ir išlaikymo vaikui priteisimo. Teismas jos ieškinį 2008 m. rugpjūčio 12 d. patenkino. 2008 m. lapkričio 14 d. Aukščiausiasis Teismas sprendimą paliko galioti.
2008 m. gruodžio 5 d. teismas išdavė vykdomąjį raštą. 2009 m. kovo 5 d. antstolis pradėjo vykdomuosius veiksmus. Jis informavo pareiškėjos buvusį sutuoktinį perduoti vaiką motinai per penkias dienas. F. Kh. (buvęs sutuoktinis) sprendimą vykdyti atsisakė. 2009 m. balandžio 3 d. antstolis, kartu su pareiškėja, apsilankė buvusio sutuoktinio namuose ir, dalyvaujant pediatrui, psichologui, vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui ir dar dviems liudytojams, jėga paėmė vaiką iš tėvo ir perdavė motinai. Vaikas patyrė didelį stresą ir procedūros metu priešinosi. Pareiškėja sūnų pasiimti atsisakė − ji norėjo, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas, tačiau ne tuo būdu, kurį panaudojo antstolis. Antstolis nusprendė, kad pareiškėja nenori toliau tęsti vykdomuosius veiksmus, todėl kreipėsi į teismą dėl vykdymo procedūros nutraukimo. 2009 m. spalio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėja prašė atmesti antstolio prašymą ir toliau vykdyti teismo sprendimą dėl sūnaus grąžinimo jai, tačiau teismas 2009 m. balandžio 3 d. vykdymo procesą nutraukė (Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu šį teismo nutarimą paliko galioti). Vėliau pareiškėja pateikė Aukščiausiajam Teismo prašymą peržiūrėti 2009 m. spalio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimus dėl vykdymo proceso nutraukimo. 2010 m. birželio 10 d. Aukščiausiojo Teismo prezidiumas panaikino 2009 m. spalio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimus.
2010 m. spalio 7 d. antstolis pradėjo vykdomuosius veiksmus, tačiau realiai teismo sprendimas nebuvo įvykdytas.
Teisė. Pareiškėja pateikė skundą, kad valdžios institucijos, neužtikrindamos teismo sprendimo dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ja įvykdymo, pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.
Teismo vertinimas. Nacionalinių valdžios institucijų pareiga imtis priemonių, siekiant palengvinti vaikų ir tėvų susitikimą, nėra absoliuti, nes tėvų susijungimas su vaikais, kurie kurį laiką gyveno su kitu iš tėvų, ne visada gali įvykti iš karto, taip pat gali pareikalauti parengiamųjų veiksmų. Šių veiksmų pobūdis ir mastas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, tačiau visų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimas yra neatsiejamas. Nors nacionalinės valdžios institucijos turi dėti visas pastangas, siekdamos palengvinti tokį bendradarbiavimą, bet kokia prievarta šioje srityje turi būti ribota, nes būtina atsižvelgti į visų asmenų, ir ypatingai vaiko, teises bei laisves, taip pat į vaiko geriausius interesus. Priemonės tinkamumas turi būti vertinamas pagal jos įgyvendinimo greitumą, nes laikas gali sukelti nepataisomas pasekmes vaiko ir tėvų santykiams.
Sprendimas. Dėl kompetentingų institucijų nepakankamų veiksmų (priemonių) teismo sprendimo vykdymo procesas užsitęsė nepagrįstai ilgai, taip pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.
Ieškovė − dviejų vaikų, gimusių 9-ojo dešimtmečio pradžioje, motina. Nutraukusi santuoką su vyru ji išsikraustė iš šeimos namų. Vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Nuo 1998 m. ieškovė užmezgė intymius santykius ir pradėjo gyventi su kita moterimi. Kai 1998 m. rugsėjo mėnesį buvo svarstomas vaikų išlaikymo dydžio klausimas, teismas neatsižvelgė į užsimezgusius ieškovės santykius su tos pačios lyties asmeniu. Vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, jei asmuo pradėjo kitus santykius, nepriklausomai nuo to, ar vedė, ar nevedė, jam turėjo būti sumažintas vaikams teikiamo išlaikymo dydis. Dėl šios priežasties J. M. pateikė skundą, kad ji dėl savo seksualinės orientacijos patyrė diskriminaciją, o jos teisės pagal Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas (nuosavybės apsauga) buvo pažeistos.
EŽTT ieškinio nagrinėjimo metu nesirėmė Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui), tačiau vietoj to nustatė, kad ieškinys turėtų būti nagrinėjamas Konvencijos 14 straipsnio ir Prokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatų kontekste. Teismas pasisakė, kad ten, kur atitinkamoms seksualinėms grupėms priklausantys asmenys traktuojami skirtingai, valstybės narės privalo šį sprendimą pagrįsti svariomis ir įtikinamomis priežastimis. Teismas priėjo prie išvados, kad vienintelė skirtingo traktavimo priežastis nagrinėjamoje bylose buvo ieškovės lytinė orientacija. Atsižvelgdamas į tai Teismas pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos nuostatos.
Taip pat paminėtinos jau anksčiau aprašytos šios EŽTT nagrinėtos bylos:
Oršuš ir kiti v. Kroatija
2010 m. kovo 16 d.
D.H. v. Čekijos Respublika (Nr. 57325/00)
2007 m. lapkričio 13 d.
Ieškovė − dviejų vaikų, gimusių 9-ojo dešimtmečio pradžioje, motina. Nutraukusi santuoką su vyru ji išsikraustė iš šeimos namų. Vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Nuo 1998 m. ieškovė užmezgė intymius santykius ir pradėjo gyventi su kita moterimi. Kai 1998 m. rugsėjo mėnesį buvo svarstomas vaikų išlaikymo dydžio klausimas, teismas neatsižvelgė į užsimezgusius ieškovės santykius su tos pačios lyties asmeniu. Vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, jei asmuo pradėjo kitus santykius, nepriklausomai nuo to, ar vedė, ar nevedė, jam turėjo būti sumažintas vaikams teikiamo išlaikymo dydis. Dėl šios priežasties J. M. pateikė skundą, kad ji dėl savo seksualinės orientacijos patyrė diskriminaciją, o jos teisės pagal Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas (nuosavybės apsauga) buvo pažeistos.
EŽTT ieškinio nagrinėjimo metu nesirėmė Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui), tačiau vietoj to nustatė, kad ieškinys turėtų būti nagrinėjamas Konvencijos 14 straipsnio ir Prokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatų kontekste. Teismas pasisakė, kad ten, kur atitinkamoms seksualinėms grupėms priklausantys asmenys traktuojami skirtingai, valstybės narės privalo šį sprendimą pagrįsti svariomis ir įtikinamomis priežastimis. Teismas priėjo prie išvados, kad vienintelė skirtingo traktavimo priežastis nagrinėjamoje bylose buvo ieškovės lytinė orientacija. Atsižvelgdamas į tai Teismas pripažino, kad buvo pažeistos Konvencijos nuostatos.
Taip pat paminėtinos jau anksčiau aprašytos šios EŽTT nagrinėtos bylos:
Oršuš ir kiti v. Kroatija
2010 m. kovo 16 d.
D.H. v. Čekijos Respublika (Nr. 57325/00)
2007 m. lapkričio 13 d.
Ieškovas buvo pašalintas iš mokyklos, nes policijos pareigūnų atliekamo ikiteisminio tyrimo dėl mokykloje kilusio gaisro metu buvo išsiaiškinta, kad jis tuo metu buvo netoliese. Vaikui buvo pasiūlyta kita mokykla, o po to, kai baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, jo tėvai buvo pakviesti į susitikimą su mokyklos administracija, skirtą vaiko reintegracijai aptarti. Tėvai į susitikimą neatvyko, be to, jie delsė priimti sprendimą dėl vaiko sugrįžimo mokytis į buvusią mokyklą. Dėl minėtų priežasčių į mokyklą vietoje ieškovo buvo priimtas kitas vaikas.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad teisė į mokslą nebūtinai apima teisę mokytis konkrečioje mokykloje ar teisę nesiimti drausminimo priemonių. Ieškovas buvo pašalintas iš mokyklos dėl pradėto baudžiamojo proceso jo atžvilgiu remiantis teisės aktų nuostatomis ir tik laikinai, prieš tai pasiūlius kitą mokymosi įstaigą. Jo tėvai neatvyko į susitikimą, kuriame turėjo būti svarstomas sūnaus sugrąžinimo į mokyklą klausimas, jie taip pat laiku nesusisiekė su mokykla, kad būtų išvengta jo pašalinimo, todėl nebuvo pažeistas Protokolo Nr. 1 2 straipsnis.
Du berniukai, atitinkamai 13 ir 14 metų amžiaus, 30 dienų buvo sulaikyti nepilnamečių sulaikymo centre už maisto ir virtuvės reikmenų vagystę iš mokyklos valgyklos, nors vaikinai jau buvo prisipažinę dėl vagystės ir grąžinę dalį vogtų daiktų, be to, nebuvo sulaukę amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė.
EŽTT priėmė sprendimą, kad berniukai buvo sulaikyti tokioje vietoje, kur jiems nebuvo užtikrintas mokymas, taip pažeidžiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatas (teisė į laisvę ir apsaugą).