14 m. amžiaus jaunuolis pateikė skundą, kad buvo sumuštas policijos pareigūno dėl to, jog yra romų tautybės. Dėl šio skundo nebuvo pradėtas joks tyrimas, policijos pareigūnas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
EŽTT priėjo prie išvados, kad nepilnamečiui padaryti sužalojimai yra nežmoniško ir žeminančio elgesio rezultatas, kad nebuvo tinkamo tyrimo ir kad policijos pareigūno elgesį paskatino rasizmas, tuo pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjas, Italijos pilietis, gyvenantis Italijoje, 1991 m. vedė Lenkijos pilietę K. P. Šeimoje gimė dvi dukterys − 1992 m. ir 1996 m.. Jie gyveno Italijoje. 1999 m. vasarą K.P. kartu su dukterimis išvyko atostogauti į Lenkiją ir nebegrįžo. Pareiškėjas pateikė skundą dėl Lenkijos valdžios institucijų nesugebėjimo įvykdyti sprendimo dėl dukterų grąžinimo į Italiją ir jo (tėvo) teisės lankyti jas.
EŽTT priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos (teisė į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui).
Faktai. Pareiškėjas, Italijos pilietis, gyvenantis Italijoje, 1991 m. vedė Lenkijos pilietę K. P. Šeimoje gimė dvi dukterys − 1992 m. ir 1996 m.. Jie gyveno Italijoje. 1999 m. vasarą K.P. kartu su dukterimis išvyko atostogauti į Lenkiją ir nebegrįžo. K.P. 1999 m. rugsėjo mėnesį pateikė Poznanės apygardos teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo. Pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Lenkijos teisingumo ministeriją − centrinę instituciją pagal Hagos konvencija dėl civilinių tarptautinio vaikų grobimo aspektų − dėl pagalbos užtikrinant vaikų grąžinimą. 1999 m. spalio 11 d. Nepilnamečių teismas patenkino pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą nustatytų vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu. Apygardos teismas 1999 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą, įpareigojantį palikti vaikus Lenkijoje, kol vyks teismo procesas.
1999 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas (tėvas) kreipėsi į rajono teismą dėl teisės lankyti vaikus. 1999 m. lapkričio 17 d. teismas prašymą patenkino − suteikė jam teisę lankyti savo vaikus keturis kartus per mėnesį ir išsivežti juos iš gyvenamosios vietos. K.P. šį sprendimą apskundė, tačiau jos skundas buvo atmestas. Nepaisant to, ji trukdė pareiškėjui įgyvendinti teisę lankyti vaikus, todėl pastarasis tris kartus turėjo pasitelkti į pagalbą policijos pareigūnus.
1999 m. lapkričio 26 d. posėdyje teismas nusprendė kreiptis į ekspertus dėl nuomonės, ar būtų pažeisti vaiko interesai, jei jie grįžtų pas tėvą į Italiją. Šeimos Konsultacijų centras pateikė išvadą, kad: grėsmė vaikų savijautai neiškiltų, jei į Italiją jie grįžtų kartu su motina, nes, atsižvelgus į vaikų amžių, atskyrimas nuo motinos pakenktų jų visapusiškam vystymuisi. Iš kitos pusės, galimybė palikti vaikus su motina Lenkijoje galėtų būti apsvarstyta tik tuo atveju, jei tėvui būtų užtikrintas visapusiškas dalyvavimas vaikų gyvenime, tačiau motinos požiūris negarantuoja, kad tokia teisė ir vaikų poreikiai būtų tenkinami. Teismas 2000 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą grąžinti vaikus pareiškėjui (tėvui), o motiną K.P. įpareigojo juos perduoti. K. P. sprendimą apskundė. Apeliacinis teismas ir kasacinis teismas jos skundų netenkino.
2001 m. liepos 19 d. pareiškėjas paprašė įvykdyti teismo sprendimą. 2011 m. rugsėjo 10 d. teismo antstolis nurodė K. P. grąžinti vaikus tėvui per savaitę, motina nurodymo neįvykdė. Tuomet teismas 2002 m. vasario 8 d. įpareigojo teismo pareigūną priverstinai paimti iš K. P. vaikus. Vykdydamas nurodymą, du teismo pareigūnai, lydimi policijos pareigūnų ir Italijos ambasados atstovo, nuvyko į 3 skirtingus namus ieškodami vaikų. Vaikai nebuvo rasti. Nors kilo įtarimų, kad vaikai gali būti antrajame name, policijos pareigūnai įeiti į patalpas atsisakė motyvuodami tuo, kad namui apieškoti neturi orderio. 2002 m. vasario 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl K. P. įvykdyto pagrobimo.
Paimti vaikus iš K. P. buvo bandyta dar keletą kartų, apsilankant policijos pareigūnų nurodytose jos galimose gyvenamosiose vietose, tačiau nei K. P., nei vaikų surasti nepavyko. Tik 2003 m. balandžio 6 d. moteris buvo surasta, tačiau, pareigūnams užėjus į gyvenamąsias patalpas, mergaitė (pareiškėjo) duktė pareiškė, kad nenori vykti pas tėvą, o motina K. P. juos užsipuolė. Pareigūnai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Gydytojams apžiūrėjus vaikus, buvo nuspręsta neversti moters vykdyti teismo sprendimo. Nuo to laiko iki 2003 m. rugsėjo mėnesio K. P. slapstėsi, vėliau apsigyveno tėvų namuose, vaikai lankė mokyklą. Apygardos teismas 2003 m. liepos 25 d. teismo sprendimo vykdymą sustabdė, pareiškėjo (tėvo) skundą dėl šio sprendimo atmetė.
2004 m. kovo 7 d. pareiškėjas paprašė užtikrinti jo teisę matytis su vaikais. 2005 m. balandžio 15 d. teismas priėmė sprendimą leisti tėvui lankyti dukteris kiekvieną kartą kai tik jis atvyks į Lenkiją ir išsivežti jas iš gyvenamosios vietos. 2005 m. kovo 25 d. tėvas susitiko su dukterimis pirmą kartą nuo 2001 m., tačiau jam buvo leista pasikalbėti tik su vyresniąja.
2005 m. birželio 7 d. Apygardos teismas priėmė sprendimą nebegrąžinti vaikų tėvui, nes tai vaikams sukeltų pernelyg didelę psichologinę žalą ar sudarytų sąlygas pakliūti į netoleruotiną situaciją. Teismas vadovavosi tuo, kad per 6 gyvenimo Lenkijoje metus mergaitės šalyje visiškai asimiliavosi, išmoko lenkų kalbą ir pamiršo gyvenimą Italijoje, be to, jų tarpusavio ryšys su motina labai stiprus. Pareiškėjo apeliacijos dėl šio sprendimo buvo atmestos. Tuo pat metu, 2005 m. vasario 24 d., Venecijos (Italijos) teismas patenkino pareiškėjo prašymą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo, o K. P. apribojo tėvų valdžią.
Santuokos nutraukimo byloje 2004 m. gegužės 17 d. rajono teismas priėmė sprendimą netenkinti K. P. prašymo priteisti iš tėvo vaikams išlaikymą. Teismas laikėsi nuomonės, jog kadangi K. P. vaikus laikė nelegaliai ir nevykdė teismo įpareigojimų, vaikų išlaikymas yra tik jos pareiga.
Teisė. Pareiškėjas pateikė skundą dėl Konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimo − vietos valdžios institucijos nesugebėjo įvykdyti teismo sprendimo grąžinti jo dukras į Italiją, taip pat užtikrinti jo teisės matytis su vaikais įgyvendinimą. Institucijos nesiėmė veiksmų surasti dukteris, kurias motina ir jos artimieji paslėpdavo kai tik būdavo sužinoma apie lenkų valdžios institucijų apsilankymą.
Teismo vertinimas. Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 8 straipsnio pagrindinis tikslas yra apsaugoti asmenį nuo valdžios institucijų savavališkų veiksmų. Be to, jis neatsiejamas nuo pareigos gerbti šeimos gyvenimą. Abiem atvejais turi būti atsižvelgiama į teisingą pusiausvyrą, kuri turi būti išlaikoma tarp konkuruojančių individo ir bendruomenės interesų. Ir abiem atvejais valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę. Bylose, kuriose sprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos klausimais, priemonių tinkamumas turi būti vertinamas atsižvelgus į jų įgyvendinimo terminus, nes bėgantis laikas gali sukelti nepataisomas žalą vaiko ir tėvo, kuris negyvena kartu su juo, santykiams. Imantis veiksmų, prievartos priemonių taikymas vaikų atžvilgiu yra nepageidautinas, tačiau sankcijos turi būti taikomos, jei vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, elgiasi neteisėtai.
Teismas, vertindamas konkretų aukščiau minėtą atvejį, pažymėjo, kad vietos valdžios institucijos 2001 m. birželio 8 d. nusprendė grąžinti vaikus ir bandė užtikrinti teismo sprendimo vykdymą. Tačiau sprendimas nebuvo įvykdytas, o 2005 m. birželio 7 d. rajono teismas nusprendė, kad, pasikeitus aplinkybėms, vaikai neturi būti grąžinti į Italiją, nes iškiltų didelė žalos grėsmė kaip tai numatyta Hagos konvencijos 13 straipsnyje. EŽTT nuomone, pasikeitus aplinkybėms, tik išimtinais atvejais galima pateisinti galutinio teismo nurodymo grąžinti vaiką nevykdymą. Be to, teismas turi būti įsitikinęs, kad atitinkamos aplinkybės pasikeitė ne dėl valstybės institucijų neveikimo (vengimo imtis priemonių, kurių pagrįstai būtų galima tikėtis, siekiant įgyvendinti teismo sprendimą). Prievartos priemonių taikymas vaikų atžvilgiu yra nepageidautinas, tačiau sankcijų dėl neteisėto vieno iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikai, elgesio neturi būti atsisakyta. EŽTT pažymėjo, kad, nagrinėjamu atveju, nors nebuvo abejonių, kad K. P. neteisėtai išsivežė vaikus, o vėliau vengė vykdyti teismo sprendimą dėl vaikų grąžinimo į Italiją, valdžios institucijos nutraukė pradėtą baudžiamąją bylą K. P. atžvilgiu motyvuodami tuo, kad vaikų grobimas ir slėpimas „sukėlė minimalią socialinę žalą“. Laikas buvo prarastas dėl valdžios institucijų neveikimo, tuo tarpu teisės į pagarbą šeimos gyvenimui efektyvus užtikrinimas reikalauja, kad tėvų ir vaikų santykiai nebūtų apriboti laiku. Lenkijos valdžios institucijos nesugebėjo nedelsiant imtis priemonių, kurių galėtų būti pagrįstai tikimasi, siekiant užtikrinti teismo sprendimą grąžinti, o vėliau – užtikrinti tėvo teisę bendrauti su vaikais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teisė į pagarbą šeimos gyvenimui buvo pažeista.
Byla buvo susijusi su 18 romų tautybės vaikų, turinčių Čekijos pilietybę, paskyrimu nuo 1996 m. iki 1999 m. mokytis mokyklose, skirtose vaikams su specialiaisiais poreikiais, tame tarpe turintiems psichinę ar socialinę negalią. Ieškovai pateikė skundą, kad, egzistuojant dviejų pakopų švietimo sistemai, romų tautybės vaikai į minėtas mokyklas, kurioje buvo mokoma pagal supaprastintą programą, buvo paskiriami pusiau automatiškai.
Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo metu specialiosiose mokyklose besimokančių vaikų daugumą sudarė romų tautybės vaikai. Vidutinių/aukštesnių nei vidutiniai gabumų romų vaikai dažniausiai buvo nukreipiami mokytis į šias mokyklas psichologinio testo, kuris nebuvo pritaikytas šios etninės kilmės asmenims, pagrindu. Teismas pateikė išvadą, kad tuo metu galioję teisės aktai turėjo neproporcingai žalingą įtaką romų vaikams, todėl buvo pažeistos Konvencijos 14 straipsnio ir Protokolo Nr. 1 2 straipsnio nuostatos. Pažymėtina, kad vėliau buvo priimti nauji teisės aktai, kuriais remiantis specialiosios mokyklos buvo panaikintos, o paprastoms mokyklos nurodyta teikti mokymo paslaugas tiek specialiųjų mokymosi poreikių turintiems, tiek socialiai nuskriaustiems vaikams.
Faktai: Pareiškėjai − 18 romų kilmės Čekijos piliečių. Ši byla susijusi su jų mokymusi specialiosiose mokyklose dėl, kaip jie tvirtina, jų romų kilmės. Tarp 1996 ir 1999 m. pareiškėjai, tada dar nepilnamečiai, buvo nukreipti mokytis į specialiąsias mokyklas, skirtas vaikams, turintiems intelekto sutrikimų ir negalintiems mokytis įprastose mokyklose. Sprendimą nukreipti vaiką mokytis į specialiąją mokyklą priėmė mokyklos direktorius, remdamasis pedagoginio psichologinio centro darbuotojų atlikto testo, skirto įvertinti vaiko intelektinius gebėjimus, rezultatais, taip pat gavęs vaiko teisėto atstovo sutikimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovų tėvai sutiko, o kai kurie ir aiškiai paprašė, kad jų vaikai mokytųsi specialiojoje mokykloje. Tuomet sprendimus priėmė specialiųjų mokyklų vadovai, gavę pedagoginio psichologinio centro rekomendacijas po to, kai vaikai atliko psichologinius testus. Raštiškas sprendimas dėl mokymosi specialiojoje mokykloje buvo išsiųstas vaikų tėvams. Jame buvo nurodyta apie galimybę teikti apeliaciją, tačiau nė vienas iš pareiškėjų šia teise nepasinaudojo.
Abejodami testų patikimumu ir teigdami, kad jų tėvai nebuvo tinkamai informuoti apie duoto sutikimo pasekmes, 14 pareiškėjų kreipėsi į Švietimo instituciją, kad ši dar kartą peržiūrėtų administracinius sprendimus nukreipti juos mokytis į specialiąsias mokyklas. Švietimo institucija nustatė, kad ginčijami sprendimai atitiko tuomet galiojusių teisės aktų nuostatas. Tuo pačiu metu, remdamiesi Konvencijos 3 ir 14 straipsniais ir papildomo protokolo Nr. 1 2 straipsniu, 12 ieškovų pateikė konstitucinius skundus dėl de facto diskriminacijos specialiojo ugdymo sistemoje, ir kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie jų nukreipimo mokytis į specialiąsias mokyklas pasekmes. Jie teigė, kad jų mokymasis specialiosiose mokyklose atitiko to meto bendrąją praktiką, sudariusią prielaidas atsirasti segregacijai ir rasinei diskriminacijai, kurią atspindi dviejų atskirų švietimo sistemų egzistavimas vienu metu, t. y. specialiosios mokyklos romams ir „normalios“ pradinės mokyklos daugumai kitų gyventojų. Konstitucinis Teismas apeliacinius skundus atmetė, iš dalies dėl to, kad jų nagrinėjimas nepriklausė jo jurisdikcijai, ir iš dalies dėl to, kad jie buvo akivaizdžiai nepagrįsti.
Teisė: Preliminarus prieštaravimas dėl nepasinaudojimo teise atmestas − Vyriausybė teigė, kad pareiškėjai nepasinaudojo nacionalinėmis teisinės gynybos priemonėmis. Čekijos Konstitucinis Teismas nusprendė neatsižvelgti į šią klaidą. Dėl minėtos priežasties būtų pernelyg smulkmeniška reikalauti iš pareiškėjų pasinaudoti priemonėmis, kuriomis neįpareigojo pasinaudoti net šalies aukščiausios instancijos teismas.
Bylos esmė − Kolegija šešiais balsais prieš vieną nusprendė, kad nebuvo pažeistos Konvencijos 14 straipsnio nuostatos sutinkamai su Protokolo Nr. 1 2 straipsniu. Jos nuomone, Čekijos Vyriausybei pavyko įrodyti, kad specialiųjų mokyklų sistema nebuvo sukurta tik romų vaikų poreikiams tenkinti, ir kad daug pastangų buvo įdėta, siekiant padėti mokiniams įgyti pagrindinį išsilavinimą. Kolegija pastebėjo, kad taisyklės, reglamentuojančios vaikų nukreipimą mokytis specialiosiose mokyklose, nebuvo susijusios su mokinių etnine kilme, tačiau siekė teisėto tikslo − pritaikyti švietimo sistemą vaikų poreikiams, polinkiams ir turimai negaliai. Didžioji Kolegija visų pirma pabrėžė, kad romai dėl jų neramios istorijos ir nuolatinių iškeldinimų tapo specifine ir pažeidžiama mažuma, todėl jiems buvo būtina ypatinga apsauga, taip pat ir švietimo srityje.
Prezumpcija dėl netiesioginės diskriminacijos: pareiškėjai teigė, kad, jiems mokantis specialiosiose mokyklose, su jais buvo elgiamasi mažiau palankiai nei su kitais, ne romų tautybės, vaikais esant panašiai situacijai. Tokie veiksmai negalėjo būti pateisinti objektyviomis ir pagrįstomis aplinkybėmis, ir tai sudarė sąlygas kilti „netiesioginei“ diskriminacijai. Jie pateikė statistinius įrodymus, paremtus mokyklų direktorių pateikta informacija, kad daugiau nei pusė specialiosiose mokyklose besimokiusių mokinių sudarė romų tautybės vaikai, kai tuo tarpu miesto pradinėje mokykloje romų tautybės vaikų mokėsi tik 2.26 proc. Didžioji Kolegija, neturėdama oficialios nacionalinės statistikos apie mokinių etninę kilmę, pripažino, kad pareiškėjų pateikti statistiniai duomenys gali būti ne visiškai patikimi. Nepaisant to buvo laikomasi nuomonės, kad šie skaičiai atskleidė dominuojančią tendenciją, kurią patvirtino tiek valstybė atsakovė, tiek nepriklausomos priežiūros institucijos. Savo ataskaitose dėl Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 25 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo Čekijos valdžios institucijos pripažino, kad 1999 m. romų tautybės vaikai kai kuriose specialiosiose mokyklose sudarė nuo 80 proc. iki 90 proc. visų mokinių, ir kad 2004 m. „daug“ romų tautybės vaikų vis dar buvo nukreipiami į specialiąsias mokyklas. Pagal ECRI (Europos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją) 2000 m. paskelbtą pranešimą, romų tautybės vaikai buvo „per gausiai atstovaujami“ specialiosiose mokyklose. Nors tikslų romų tautybės vaikų procentą specialiosiose mokyklose tuo metu sunku nustatyti, jų skaičius buvo neproporcingai didelis, o romų mokiniai sudarė daugumą specialiųjų mokyklų mokinių. Nepaisant to, kad teisės nuostatos buvo suformuluotos neutraliai, jos de facto turėjo žymiai didesnę įtaką romų tautybės vaikams nei visiems kitiems. Įvertinus šią aplinkybę, pareiškėjų pateikti įrodymai galėtų būti laikomi pakankamai patikimais ir svariais iškeliant rimtą prielaidą dėl netiesioginės diskriminacijos egzistavimo toje srityje, kur nebuvo būtina įrodyti atitinkamų valdžios institucijų diskriminacinių ketinimų. Įrodinėjimo našta, kad tokie teisės aktai buvo priimti dėl objektyvių veiksnių, nesusijusių su asmenų etnine kilme, tenka Vyriausybei.
Objektyvios ir pagrįstos pateisinančios aplinkybės: EŽTT pripažino, kad Čekijos valdžios institucijų sprendimas išsaugoti specialiąsias mokyklas buvo paremtas noru rasti sprendimą dėl vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Susirūpinimą dėl šiose mokyklose įgyvendintos pagrindinio ugdymo programos ir ypač dėl vaikų izoliacijos išsakė ir kitos Europos Tarybos institucijos. Kalbant apie vaikų intelektiniams gebėjimams įvertinti skirtus testus, visi vaikai laikė tuos pačius testus, nepriklausomai nuo etninės kilmės. 1999 m. Čekijos valdžios institucijos pačios pripažino, kad „romų tautybės vaikai su vidutiniu arba didesniu nei vidutinis intelektu“ dažnai buvo nukreipiami mokytis į tokias mokyklas remiantis psichologinių testų rezultatais, ir kad testai buvo sukurti didžiajai daliai gyventojų, neatsižvelgiant į romų specifiką. Be to, įvairios nepriklausomos Europos Tarybos institucijos (Patariamasis komitetas dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, Europos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją ir Žmogaus teisių komisaras) išreiškė abejones dėl testų tinkamumo. EŽTT priėjo prie išvados, kad testai galimai buvo šališki, o rezultatai nebuvo analizuojami atsižvelgiant į šį testą laikiusiems romų tautybės vaikams būdingus specifinius bruožus.
Kalbant apie tėvų sutikimą, kuris, remiantis Vyriausybės nuomone, buvo lemiamas veiksnys, EŽTT nepripažino, kad romų tautybės vaikų tėvai, būdami socialiai nuskriaustos bendruomenės nariais ir dažniausiai menkai išsilavinę, galėjo pasverti visus situacijos aspektus ir sutikimo leisti vaikui mokytis specialiojoje mokykloje pasekmes. Atsižvelgdama į būtinybę uždrausti rasinę diskriminaciją, Didžioji Kolegija priėmė sprendimą, kad net darant prielaidą, jog buvo galimybė atsisakyti Konvencijos garantuojamos teisės, joks teisės atsisakymas, net ir nesusijęs su rasine diskriminacija, negali būti pripažintas.
Apibendrinant, Čekijos Respublika nebuvo vienintelė, kuriai iškilo sunkumų teikiant mokyklinį ugdymą romų tautybės vaikams: kitos Europos valstybės turėjo panašių problemų. Skirtingai nuo kai kurių šalių, Čekijos Respublika bandė spręsti šią problemą. Tačiau mokymosi sistema, skirta romų tautybės vaikams, neužtikrino, kad valstybė atkreiptų dėmesį į šios socialiai jautrios grupės specialiuosius poreikius. Be to, dėl esamos sistemos pareiškėjai buvo perkelti mokytis į mokyklas, skirtas vaikams su psichikos negalia, kur jie buvo mokomi pagal daugiau bendro pobūdžio ugdymo programas, skirtingai nei įprastose mokyklose, ir kur jie buvo atskirti nuo mokinių iš platesnės visuomenės. Dėl minėtų priežasčių romų tautybės vaikai gavo išsilavinimą, kuris ne palengvino jų gyvenimą, bet priešingai − iškėlė pavojų jų tolimesniam asmeniniam tobulėjimui, nepadėjo kovoti su jų realiomis problemomis ir nepadėjo jiems vėliau integruotis į įprastas mokyklas ir plėtoti įgūdžius, kad jie lengviau įsilietų į visuomenės gyvenimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad vaikai susidūrė su sunkumais, tačiau tuo pačiu pripažindamas ir Čekijos valdžios institucijų pastangas užtikrinti, kad romų tautybės vaikai gautų išsilavinimą, Teismas visgi priėjo prie išvados, kad romų tautybės vaikų ir ne romų tautybės vaikų traktavimo skirtumai buvo objektyviai nepateisinami, ir kad nebuvo laikomasi proporcingumo tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo. Kadangi buvo nustatyta, jog tuo metu taikyti atitinkami teisės aktai turėjo neproporcingai žalingą poveikį romų bendruomenei, pareiškėjai, kaip šios bendruomenės nariai, neišvengiamai patyrė tuos pačius diskriminacinius veiksmus.
Išvada: pažeidimas (trylika balsų prieš keturis).
2002 m. spalio 2 d. pareiškėja pateikė skundą dėl sutuoktinio smurto jos atžvilgiu ir sumušimo elektros laidu. Policijos pareigūnai vėliau padėjo moteriai atsiimti skundą, kai ji sugrįžo į policijos komisariatą kartu su savo sutuoktiniu. 2002 m. gruodžio 31 d. sutuoktinis nušovė sūnų ir dukrą, gimusius atitinkamai 1997 m. ir 2001 m.
EŽTT priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 2 straipsnio nuostatos (teisė į gyvenimą), nes valdžios institucijos nesiėmė veiksmų vaikų gyvybėms apsaugoti, ir Konvencijos 13 straipsnio nuostatos dėl nesudarytos galimybės motinai gauti kompensaciją už patirtą žalą.
Dėl pareiškėjų patiriamų materialinių sunkumų keturiems jų vaikams buvo nustatyta neterminuota institucinė globa.
EŽTT teismas pripažino, kad šeimos narių išskyrimas tik dėl jos patiriamų materialinių sunkumų, prieš tai nesuteikus konsultacijų dėl galimų būsto problemos sprendimų, buvo pernelyg drastiška priemonė, todėl valdžios institucijos šiais veiksmais pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.
Faktai: Vaikai buvo atskirti nuo pareiškėjų (tėvų) vykdant teismo sprendimus dėl jų apgyvendinimo vaikų globos namuose − pirmą kartą laikinai 2000 m., o 2002 m. − neterminuotai dėl to, kad ieškovai susidūrė su materialiniais sunkumais ir negalėjo savo penkiems vaikams suteikti tinkamų gyvenimo sąlygų. 2003 m. vyriausiasis vaikas sulaukė pilnametystės. 2004 m. balandžio mėnesį du jauniausieji vaikai buvo apgyvendinti globėjų šeimoje. 2006 m. vasario mėnesį likusiems dviems vaikams buvo panaikinta institucinė globa ir jie vėl galėjo gyventi su tėvais.
Teisė: Institucinė globa pareiškėjų vaikams buvo nustatyta remiantis tik tuo, kad daugiavaikė šeima tuo metu neturėjo tinkamo būsto. Remiantis socialinę gerovę reglamentuojančiais teisės aktais, nacionalinės socialinio aprūpinimo institucijos turėjo įgaliojimus tikrinti ieškovų gyvenimo ir higienos sąlygas bei patarti jiems, kokių veiksmų jie galėtų imtis, siekdami pagerinti esamą padėtį, taip pat išspręsti būsto problemą. Šeimos išskyrimas tik dėl jos patiriamų materialinių sunkumų buvo pernelyg drastiška priemonė.
Išvada: pažeidimas (vienbalsiai).
Policijos pareigūnai panaudojo fizinį smurtą 12 metų amžiaus berniuko atžvilgiu, siekdami priversti jį prisipažinti pavogus iš darbdavio pinigus (vėliau kaltinimai vagyste buvo atmesti). Jis išėjo iš policijos komisariato svirduliuodamas ir vemdamas, su didelėmis mėlynėmis (kraujosruvomis) (maždaug 30x17 cm dydžio). Tyrimas dėl policijos pareigūnų veiksmų buvo sustabdytas, o vėliau jie buvo paaukštinti pareigose.
EŽTT priėmė sprendimą, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos dėl policijos pareigūnų nebaudžiamumo ir specialios nepilnamečių apsaugos neužtikrinimo. Teismas išsakė apgailestavimą, kad nebuvo požymių, jog baudžiamojo proceso metu būtų buvę rūpinamasi nepilnamečio apsauga; nebuvo atsižvelgta į nepilnamečio amžių kaip į lengvinančią aplinkybę ir nebuvo vadovaujamasi nacionaliniais teisė aktais dėl nepilnamečių apsaugos. Nebaudžiamumas atsakingų asmenų tai pat suteikė pagrindą suabejoti teisine sistema ir jos galimybe ką nors apginti.
Kongo pilietė, 5 metų amžiaus Tabitha Kaniki Mitunga, buvo sulaikyta, kai be dokumentų atvyko į Briuselio oro uostą. Iki susitikimo su motina, pabėgėlio teisėmis gyvenančia Kanadoje, pas save ją turėjo pasiimti dėdė. Kadangi nebuvo tinkamesnių sąlygų, beveik dviem mėnesiams ji buvo apgyvendinta suaugusiųjų nelegalių imigrantų centre be šeimos ir be asmens, kuris būtų galėjęs jai atstovauti ar auklėti iki ją sugrąžinant į Kongo Demokratinę Respubliką. Niekas iš šeimos nepasitiko jos sugrįžtančios Kinšasoje. Galiausiai ji susitiko su savo motina, tačiau tik įsikišus Belgijos ir Kanados Ministrams Pirmininkams.
EŽTT nustatė, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 ir 8 straipsnio nuostatos tiek sulaikant Tabitha, tiek ją deportuojant. Tabitha tuo metu buvo labai pažeidžiama dėl savo amžiaus ir dėl savo, kaip nelegalios, šeimos narių nelydimos, užsienietės statuso. Tiek jos sulaikymo sąlygos, tiek deportacija jai sukėlė didelį sielvartą ir atskleidė, kad mergaitės atžvilgiu buvo elgiamasi nežmoniškai. Nepaisydamos pareigos suvienyti nelydimą nepilnametį su šeima, Belgijos valdžios institucijos neleido Tabithai susitikti su motina. Be to, jos sulaikymas buvo netikslingas, nes nebuvo vengimo rizikos. Valdžios institucijos taip pat neužtikrino, kad būtų pasirūpinta Tabitha jai atvykus į Kinšasą.
Ieškovui nebuvo leista atlikti DNR testą sergančiam vyrui, kuris, jo manymu, galėjo būti jo biologinis tėvas. Dėl minėtos priežasties jis negalėjo nustatyti tėvystės.
EŽTT nustatė, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. DNR testas labai nekenkė sveikatai, šeima nepateikė jokių filosofinių ar religinių prieštaravimų ir, jei ieškovas nebūtų pratęsęs sergančio vyro kapo nuomos, jo kūnas būtų buvęs ekshumuotas.